– Atsiprašau, ką pasakėte? – perklausiau, netyčia nugirdusi sakinio nuotrupą, kurią anyta telefonu ištarė mano vyrui.
Janina stovėjo mūsų svetainės viduryje su tuo pačiu tamsiai mėlynu suknele ir baltu apykaklės krašteliu – drabužiu, kurį, regis, vilkėdavo per visas šventes jau kokius dvidešimt metų. Plaukai buvo sudėti nepriekaištinga banga, lūpose laikėsi įprasta pusiau šypsena, tačiau akys… jos buvo šaltos kaip gruodžio šalna už lango.
– Tu viską išgirdai teisingai, Elena, – mano vardą ji ištarė taip, lyg pats jo skambesys būtų gėdingas. – Pakviečiau savo teatro bičiules. Išsilavinusios moterys, gerbiamos, turinčios padėtį. O tu… na, pati supranti.
Aš supratau. Dar ir kaip supratau.
Tai suvokiau nuo pat pirmos dienos, kai su Tomu, įsikibusi jam į parankę, visa virpėdama iš laimės ir meilės, pirmą kartą peržengiau šio buto slenkstį. Tada jis dar buvo nuomojamas. Janina nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paklausė: „O jūs, Elena, iš kokios šeimos?“ Tame klausime jau buvo viskas – nuosprendis, panieka ir geležinis įsitikinimas, kad aš niekada nebūsiu verta jos vienintelio sūnaus.
Nuo tos akimirkos prabėgo septyneri metai. Septyneri metai, per kuriuos kentėjau, šypsojausi, gaminau, tvarkiau namus, gimdžiau, auginau vaiką, dirbau, vėl stovėjau prie puodų ir vėl šypsojausi. Išmokau nuryti kandžias pastabas, apsimesti negirdinti, kai mano patiekalus ji vadindavo „keistais“, o mano aprangos skonį – „provincialiu“. Išmokau tylėti, kai prie kitų žmonių ji pradėdavo aiškinti, kad „jų laikais marčios žinodavo savo vietą“.
Bet šiandien… šiandien ji peržengė ribą.
– Janina, – pastačiau puodelį ant stalo, stengdamasi, kad pirštai neišduotų drebulio, – čia mūsų namai. Mano ir Tomo. Naujuosius metus sutiksime taip, kaip nuspręsime mes. Visi kartu. Kaip šeima.
Ji trumpai prunkštelėjo – sausai, paniekinamai, lyg būčiau pasakiusi kokį juokingą nieką.
– Šeima? – pakartojo ji, tą žodį nuspalvindama pašaipa. – Šeima būna tada, kai gerbiami vyresni žmonės. O tu… tu net eglutės padoriai papuošti nesugebi. Matei, ką pripirkai? Tie pigūs kiniški burbulai! Gėda žiūrėti.
Pažvelgiau į mūsų eglę. Aukštą, gyvą, kvepiančią spygliais ir vaikyste. Mes su Tomu ją rinkomės drauge, juokėmės, kai ji netilpo į liftą. Mantas, mūsų šešiametis sūnus, pats kabino žvaigždę ant viršūnės – vos nenusirito nuo kėdės, o mudu su Tomu jį čiupome, laikėme ir bučiavome į pakaušį. Tai buvo mūsų eglutė. Mūsų.
– Janina, – savo balsą išgirdau tarsi iš šalies: lygų, ramų, beveik svetimą, – jeigu jums nepatinka mūsų eglė, mūsų papročiai ir mūsų namai, durys ten. Naujuosius galite sutikti savo bute. Viena.
Kambaryje akimirkai įsivyravo tokia tyla, kad net Mantas, iki tol koridoriuje krapštęsis prie žaislų, sustingo.
Janina lėtai atsisuko į mane visu kūnu. Jos akys susiaurėjo.
– Tu… tu man nurodinėji? – paklausė tyliai, bet tame tyliame balse buvo tiek nuodų, kad aš nevalingai žengiau pusę žingsnio atgal. – Mano namuose?
– Tai ne jūsų namai, – atsakiau, ir balsas vis dėlto vos virptelėjo. – Jie mūsų. Mes su Tomu juos nusipirkome už savo pinigus. Jūsų butas yra kitame rajone.
Ji prasižiojo, paskui užčiaupė lūpas. Po akimirkos vėl pravėrė burną.
– Pasikalbėsiu su sūnumi, – galiausiai išspaudė. – Jis supras. Jis visada žinojo, kas čia svarbiausias.
Ir išėjo iškėlusi galvą taip, lyg būtų karalienė, kurią įžeidė prasčiokai.
Likau stovėti svetainės viduryje, žiūrėdama į eglę, blizgučius ir girliandą, tyliai mirksinčią spalvotomis lemputėmis. Tą akimirką pirmą kartą per septynerius metus aiškiai pajutau: manyje kažkas trūko. Galutinai, be galimybės suklijuoti atgal.
Vakare grįžo Tomas. Pavargęs, paraudusiomis akimis – metų pabaiga darbe jam visada būdavo tikras pragaras. Pasitikau jį prieškambaryje, padėjau nusivilkti striukę ir pabučiavau į šaltą skruostą.
– Perduok mamai linkėjimų, – tarė jis šyptelėdamas. – Sakė, rytoj iš ryto atvažiuos, padės ruoštis šventei.
Aš sustingau.
– Tomai, – ištariau tyliai, – tavo mama šiandien pasiūlė per Naujuosius mane užrakinti miegamajame. Kad jos nepažeminčiau prieš svečius.
Jis pažvelgė į mane – iš pradžių nepatikliai, paskui nustebęs, o tada… tada jo akyse kažkas pasikeitė.
– Ji… ką pasakė?
Pakartojau viską. Žodis į žodį.
Tomas ilgai nieko neatsakė.