Galiausiai jis atsistojo, nuėjo į virtuvę, prisipylė stiklinę vandens ir išgėrė ją vienu mauku, tarsi bandytų nuplauti tai, ką ką tik išgirdo.
– Aš su ja pasikalbėsiu, – po ilgos pauzės ištarė jis.
– Tu su ja kalbiesi jau septynerius metus, – pavargusiu balsu atsakiau. – Ir kas pasikeitė?
Tomas pažvelgė į mane taip įdėmiai, lyg tik dabar būtų pamatęs ne tik mano veidą, bet ir visą nuovargį, kurį nešiojausi savyje.
– Elena, – tyliai pasakė jis. – Atleisk man.
Nieko neatsakiau. Nebeturėjau jėgų. Nuėjau į miegamąjį, užvėriau duris ir pirmą kartą per visą mūsų santuoką pasukau raktą spynoje.
Kitą rytą, gruodžio trisdešimtąją, Janina pasirodė lygiai devintą. Su maišais, dėžėmis ir ta pačia veido išraiška, kuri skelbė: ji viena geriausiai žino, kaip turi būti tvarkomas pasaulis.
– Labas rytas, Elena, – saldžiai nutęsė ji, praeidama pro mane į koridorių. – Oi, pas jus vėl dulkių pilna. Sakiau juk, kad reikia valyti kasdien, o ne tada, kai svečiai ant slenksčio.
Aš tylėdama paėmiau jos nešulius. Jie buvo sunkūs. Viename maiše gulėjo jos garsiosios mišrainės dubuo – paruoštas, kaip ji mėgdavo pabrėžti, „pagal tikrą receptą“. Kitame žvangėjo šampano buteliai, „tokio, kokį geria padoriuose namuose“.
Mantas išbėgo pasitikti močiutės, tačiau pamatęs mano veidą iškart sulėtino žingsnį ir nutilo.
– Močiute, o mes lauksime Kalėdų Senelio? – nedrąsiai paklausė jis.
– Žinoma, saulute, – Janina pasilenkė ir pabučiavo jam į viršugalvį. – Tik pirma močiutė čia viską sutvarkys. Nes mama pas mus… na, pats supranti.
Aš padėjau maišus ant grindų.
– Janina, – pasakiau ramiai, nors viduje viskas virė, – dabar labai aiškiai susitarkime. Kartą ir visiems laikams.
Ji lėtai išsitiesė ir pažvelgė į mane iš aukšto.
– Ką tu čia nori pasakyti?
– Noriu pasakyti, kad tai yra mano namai. Mano šeima. Mano vaikas. Ir jeigu dar bent vieną kartą leisite sau mane įžeisti – bent vieną vienintelį kartą, – šitų durų daugiau neperžengsite. Nei per Naujuosius, nei per gimtadienius, nei per Velykas. Niekada.
Jos akyse akimirksniu sužibo kažkas aštraus ir pavojingo.
– Tu man grasini?
– Aš jus įspėju, – atsakiau. – Pirmą ir paskutinį kartą.
Janina jau pravėrė burną naujam puolimui, bet kaip tik tada į koridorių įėjo Tomas. Su naminiu megztiniu, telefonu rankoje ir tokiu žvilgsniu, kokio iš jo dar nebuvau mačiusi.
– Mama, – tarė jis tyliai. – Einam. Reikia pasikalbėti.
Jiedu nuėjo į virtuvę. Durys užsidarė. Aš likau koridoriuje su Mantu, kuris timpčiojo mane už rankovės.
– Mama, kodėl visi pykstasi?
– Todėl, kad suaugusieji kartais pamiršta būti geri, – atsakiau ir stipriai jį apkabinau.
Iš virtuvės sklido balsai. Iš pradžių garsūs. Paskui vis prislopdavo. Galiausiai beveik virto šnabždesiu. O tada stojo tyla.
Po kokių dvidešimties minučių Tomas išėjo vienas. Veidas buvo išbalęs, lūpos suspaustos.
– Elena, – prabilo jis. – Atleisk. Tikrai atleisk. Aš… aš nesupratau, kad viskas nuėjo taip toli.
– Supratai, – tyliai pasakiau. – Tiesiog pasirinkai nematyti.
Jis lėtai linktelėjo.
– Aš tai ištaisysiu. Pažadu.
– Kaip? – paklausiau. – Ką tu gali pakeisti? Ji juk tavo mama.
– Taip, ji mano mama, – atsakė Tomas. – Bet tu esi mano žmona. Ir aš renkuosi tave.
Žiūrėjau į jį ilgai. Ir pirmą kartą po daugelio metų panorau patikėti.
Visa gruodžio trisdešimtoji praėjo keistoje įtampoje. Janina slankiojo po butą kaip šešėlis – tiesia nugara, suspaustomis lūpomis, bet be įprastų komandų ir priekaištų. Aš gaminau, tvarkiausi, rengiau Mantą zuikučio kostiumu. Tomas padėjo. Tyliai, be nereikalingų žodžių, bet padėjo.
Vakare, kai guldėme sūnų miegoti, jis netikėtai paklausė:
– Elena, ar galiu rytoj viską ištaisyti? Iš tikrųjų?
– Kaip? – vėl paklausiau.
Tomas liūdnai, bet nuoširdžiai nusišypsojo.
– Pamatysi.
Ir aš pamačiau.
Gruodžio trisdešimt pirmąją, aštuntą vakaro, mūsų namai buvo pilni žmonių. Janinos bičiulės iš teatro – visos pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis, tvarkingomis šukuosenomis, blizgančiais papuošalais. Mūsų draugai. Kaimynai. Net mano mama atvažiavo iš kito miesto – Tomas pats ją pakvietė, niekam apie tai neprasitaręs.
Stalas buvo nukrautas vaišėmis. Eglutė švytėjo lemputėmis. Mantas, persirengęs zuikučiu, lakstė tarp svečių ir rinko pagyrimus.
Janina sėdėjo stalo gale, kaip visada – lyg karalienė savo soste. Šypsojosi, juokavo, pylė šampaną į taures.
O tada Tomas atsistojo.
– Mieli svečiai, – garsiai tarė jis. – Turiu jums nedidelę staigmeną.
Visi nutilo. Tomas išsitraukė telefoną ir paspaudė ekraną.
Tą pačią akimirką svetainės tyloje pasigirdo Janinos balsas iš vakarykščio įrašo.