– …o per Naujuosius uždaryk miegamajame, nenoriu prieš žmones gėdos turėti!
Iš pradžių niekas nė nekrustelėjo. Paskui per kambarį nuvilnijo pašnibždos. Kažkas garsiai įkvėpė, lyg būtų gavęs smūgį.
Aš sėdėjau sustingusi, tarsi būčiau virtusi akmeniu. Tomas ramiai padėjo telefoną ant stalo. Įrašas vis dar skambėjo – be jokių pagražinimų, žodis į žodį, viskas, ką Janina man buvo pasakiusi užvakar.
Kai garsas pagaliau nutilo, svetainėje pasidarė taip tylu, kad girdėjosi sieninio laikrodžio tiksėjimas.
Janina išbalo. Taurę laikanti ranka virpėjo.
– Tomai… – mėgino prabilti ji.
– Mama, – tyliai, bet labai aiškiai pasakė Tomas. – Aš tai įrašiau ne tam, kad tave pažeminčiau. Aš norėjau, kad pati išgirstum, kaip skambi iš šalies. Kad išgirstų ir kiti. Ir kad daugiau niekada – girdi, niekada – neleisi sau taip kalbėti apie mano žmoną. Apie mano sūnaus mamą. Apie moterį, kurią myliu.
Viena Janinos bičiulė, švelnaus žvilgsnio moteris pražilusiais smilkiniais, lėtai pakilo nuo stalo.
– Janina, – pasakė ji tyliai, – man dėl tavęs gėda.
Kita draugė nieko netarusi atstūmė kėdę. Po jos – dar viena.
Janina sėdėjo nejudėdama, lyg būtų iškalta iš marmuro. Veidas – baltas, lūpos virpėjo.
– Aš… – pradėjo ji. – Aš nenorėjau…
– Norėjai, – tvirtai nukirto Tomas. – Ir dar kaip norėjai. Tik dabar tai išgirdo visi.
Aš atsistojau. Priėjau prie jos neskubėdama, nors širdis daužėsi taip, lyg norėtų ištrūkti iš krūtinės.
– Janina, – ištariau tyliai. – Aš nelaikau pykčio. Tikrai. Bet daugiau niekada – ar girdite, niekada – jūs nespręsite, kur mano vieta mano pačios namuose. Jei norite būti su mumis, būkite. Kaip viešnia. Kaip močiutė. Bet ne kaip šeimininkė. Šių namų šeimininkė esu aš.
Ji ilgai žiūrėjo į mane. Paskui nukreipė akis į Tomą. Galiausiai – į Mantą, kuris su zuikučio kostiumu stovėjo tarpduryje ir stebėjo ją plačiai atmerktomis akimis.
– Atleiskite man, – staiga sušnibždėjo ji. Taip tyliai, kad vos išgirdau. – Atleisk… Elena.
Ir pravirko. Čia pat, prie šventinio stalo, visų akivaizdoje, užsidengusi veidą delnais.
Svečiai tylėjo. Kažkas nejaukiai kostelėjo. Vienas iš vyrų išėjo į balkoną parūkyti.
Tada mano mama – mano rami, išmintinga mama – priėjo prie Janinos ir apkabino ją per pečius.
– Na, na, – švelniai tarė ji. – Viskas susitvarkys. Svarbiausia laiku suprasti.
Tuos Naujuosius metus mes vis dėlto sutikome drauge. Tik jau be kaukių. Be vaidybos. Su tikromis ašaromis ir tikromis šypsenomis.
O kai laikrodis išmušė dvylika, Tomas pakėlė taurę ir pasakė:
– Už mano žmoną. Už stipriausią, geriausią ir kantriausią moterį pasaulyje.
Ir pabučiavo mane. Visų akivaizdoje.
Tą akimirką supratau: galbūt viskas iš tiesų gali pasitaisyti.
Tik tai, kas nutiko vėliau, pranoko bet kokius lūkesčius. Net mano.
Praėjo metai. Beveik lygiai metai, diena į dieną.
Naujuosius vėl ruošėmės sutikti namuose. Tas pats butas, ta pati gyva eglutė, tik šįkart ant jos kabėjo žaisliukai, kuriuos su Mantu gaminome patys: iš druskos tešlos nulipdytos žvaigždutės, nudažytos auksiniais dažais, ir mažučiai megzti sniego seniai. Namuose kvepėjo mandarinais, eglišakiais ir mano firminiu obuolių pyragu su cinamonu – tuo pačiu, kurį Janina kadaise buvo pavadinusi „pernelyg paprastu“.
Ji atvažiavo šeštą vakaro. Neįspėjusi skambučiu, bet ir be to įprasto pastabų lagamino, kurį anksčiau atsiveždavo kartu su savimi. Rankose laikė didelę dėžę rankų darbo saldainių ir mažą ryšulėlį, perrištą sidabrine juostele.
– Čia jums su Tomu, – pasakė ji ir ištiesė ryšulėlį man, ne sūnui. Pirmą kartą per visus tuos metus. – Pati siuvinėjau. Servetėlė stalui. Kad būtų gražiau.
Atsargiai išvyniojau. Baltas audinys, palei kraštus kruopščiai išsiuvinėtos rožės. Kamputyje – mažytės raidės: E ir T. Elena ir Tomas. Mano raidė buvo pirmoji.
– Ačiū, Janina, – pasakiau, ir balsas nė nesuvirpėjo. Nebegalėjo suvirpėti, nes per tuos metus mes abi išmokome kalbėtis ne drebančiomis lūpomis.
Ji linktelėjo, nusivilko paltą, pati tvarkingai pakabino jį ant pakabos, nelaukdama, kol pulsiu padėti. Tada nuėjo į virtuvę ir užkaitė virdulį.
– Gal galiu pabaigti pjaustyti salotas? – paklausė neatsisukdama. – Ranką jau turiu, greitai susitvarkysiu.
– Žinoma, – atsakiau.
Ir pirmą kartą nepridūriau: „Kaip norite.“
Stovėjome viena šalia kitos prie pjaustymo lentelės. Ji pjaustė agurkus plonais, beveik permatomais griežinėliais. Aš lupau kiaušinius. Abi tylėjome. Tik ta tyla jau nebebuvo sunki. Ji buvo paprasta, kasdieniška – tokia, kokia būna tarp žmonių, kurie seniai vienas kitą pažįsta ir kuriems nebereikia kas sekundę kažko įrodinėti.
– Elena, – netikėtai tyliai prabilo ji, neatitraukdama akių nuo peilio, – tada… prieš metus… man iki šiol gėda prisiminti.
Aš įdėjau kiaušinį į dubenį.