— Aš tau draudžiu ten važiuoti! — be jokio beldimo į jų butą įsiveržė uošvė, rankoje gniauždama atspausdintą kelionės rezervacijos lapą.
— Girdi? Draudžiu! — Janinos balsas virpėjo nuo sunkiai tramdomo įniršio, kai ji tiesiog įsiveržė į sūnaus namus, nė nepasivarginusi pasibelsti.
Eglė sustingo prie viryklės su puodu rankose ir kelias akimirkas negalėjo patikėti tuo, ką mato. Virtuvės viduryje stovėjo Janina — brangiais kailiniais, paraudusiu iš pykčio veidu, pirštuose suspaudusi popieriaus lapą taip, lyg tai būtų kaltės įrodymas.
Mantas pašoko nuo stalo, prie kurio dar prieš minutę ramiai pietavo su žmona.
— Mama, kas atsitiko? Apie ką tu kalbi?
Janina trenkė lapą ant stalo. Tai buvo iš kelionių agentūros svetainės išspausdintas patvirtinimas: dviejų asmenų poilsinė kelionė į Turkiją.
— Štai kas atsitiko! Kaimynė Rasa matė, kaip tu ėjai į kelionių agentūrą! Ir labai gerai padarė, kad man pasakė! Kaip tu galėjai taip pasielgti?
Eglė atsargiai padėjo puodą ant viryklės ir atsisuko į uošvę.
— Janina, mes su Mantu šitas atostogas planuojame jau pusę metų. Kur čia problema?
Uošvė net nežvilgtelėjo į ją. Jos akys buvo įsmeigtos tik į sūnų.
— Problema ta, kad mano vienintelis sūnus ruošiasi palikti savo motiną vieną ištisoms dviem savaitėms! Maža to, kad gyvenate atskirai, tai dabar dar ir išvažiuosite nežinia kur!
— Mama, juk tai tik atostogos, — Mantas mėgino kalbėti ramiai. — Po dviejų savaičių grįšime.
— O jeigu man kas nors nutiks? — Janina dramatiškai prispaudė delną prie krūtinės. — Man šešiasdešimt aštuoneri! Spaudimas šokinėja, sąnariai skauda! O jūs tuo metu gulėsite kažkokiame paplūdimyje, kai aš čia liksiu visiškai viena…
Eglė pajuto, kaip viduje ima kilti gerai pažįstamas susierzinimas. Per trejus santuokos metus ji jau buvo mačiusi ne vieną tokį uošvės „priepuolį“. Jie kažkodėl visada prasidėdavo tada, kai ji su Mantu suplanuodavo ką nors be Janinos.
— Janina, jūs turite telefoną. Jeigu kas nors nutiktų, bet kada galėtumėte paskambinti, — kiek įmanydama ramiau tarė Eglė.
Tik tada uošvė pagaliau pažvelgė į ją. Žvilgsnis buvo šaltas ir kupinas paniekos.
— Su tavimi aš nekalbu! Čia tavo darbas! Kol tavęs nebuvo, mano sūnus niekada niekur nevažiuodavo be manęs!
— Kol manęs nebuvo, jūsų sūnui buvo dvidešimt penkeri, — atkirto Eglė. — Dabar jam trisdešimt dveji. Žmonės užauga, sukuria šeimas ir kartais išvyksta pailsėti…
— Nemokyk manęs gyventi! — nukirto Janina. — Aš viena jį užauginau, be vyro! Visą savo gyvenimą jam paaukojau! O dabar atsirado kažkokia… — ji reikšmingai dėbtelėjo į Eglę, — kuri iš manęs jį atima!
Mantas atsistojo tarp jų, tarsi savo kūnu galėtų sustabdyti augantį konfliktą.
— Mama, niekas iš tavęs nieko neatima. Mes tiesiog norime pailsėti. Tai būtų pirmos mūsų bendros atostogos per trejus metus.
— Pailsėti galima ir čia! — tuoj pat atšovė Janina. — Kad ir sodyboje. Aš irgi galėčiau nuvažiuoti, pakvėpuočiau grynu oru…
Eglė vos susilaikė nepavartydama akių. Janinos sodyba buvo atskira tema. Kiekvieną savaitgalį ji laikė savaime suprantamu dalyku, kad jie privalo atvažiuoti padėti: ravėti, taisyti, plauti, tvarkyti. Ir kiekvieną kartą uošvė rasdavo prie ko prikibti — tai piktžolės išrautos ne taip, tai pietūs be skonio, tai indai išplauti nepakankamai švariai.
— Kelionė jau apmokėta, — tvirtai pasakė Mantas. — Mes jos neatšauksime.
Janina mostelėjo ranka, lyg šis argumentas būtų visiškai nieko vertas.
— Apmokėta! O manęs paklausti nereikėjo? Aš, tarp kitko, esu tavo motina!
— Ir ką? — Eglė nebeišlaikė. — Dabar dėl kiekvieno savo žingsnio turime prašyti leidimo? Mes suaugę žmonės!
— Mantai! — Janina demonstratyviai apsimetė, kad Eglės nė nėra. — Tu leisi jai taip su manimi kalbėti?
Mantas sutrikęs pažvelgė tai į motiną, tai į žmoną.
— Mama, Eglė teisi. Mes turime teisę išvažiuoti atostogų…
— Teisę! — pašaipiai pakartojo Janina. — O pareigos motinai jau nebeegzistuoja? Ar ši moteris, — ji dūrė pirštu Eglės pusėn, — tau visai protą susuko?
Eglė stipriai sugniaužė kumščius. Ji jau žinojo, kad Janina tuoj ištars dar vieną įžeidimą, ir šįkart tylėti nebeketino.