„Šita moteris“ — taip Janina ją vadindavo dažniausiai. Per trejus metus Eglė nė karto nebuvo išgirdusi iš anytos savo vardo. Ji būdavo „ana“, „tavo žmona“ arba tiesiog žmogus be vardo, kurio galima nepastebėti.
— Žinote ką, Janina, — Eglė žengė arčiau, jausdama, kaip pagaliau trūksta kantrybės siūlas. — Man gana. Gana jūsų įžūlumo, jūsų spaudimo, jūsų nuolatinių scenų. Mes išvažiuosime, patinka jums tai ar ne.
Janinos veidas akimirksniu užsiliepsnojo pykčiu.
— Mantai! Tu girdi? Ji įžeidinėja tavo motiną!
— Aš tik pasakiau tiesą, — Eglė jau nebegalėjo sustoti. — Jūs kontroliuojate kiekvieną mūsų žingsnį, skambinate po dešimt kartų per dieną, reikalaujate ataskaitų, kur esame, su kuo esame ir ką veikiame. Tai nėra normalu.
— Nenormalu yra tada, kai sūnus pamiršta savo motiną! — sušnypštė Janina. — Kai žmona jį nuteikinėja prieš tikrą šeimą!
— Aš nieko prieš nieką nenuteikinėju! Aš tik noriu gyventi savo gyvenimą!
— Savo? — Janina kreivai nusijuokė. — O butas, kuriame gyvenate, kieno dėka atsirado? Gal priminti, kas davė pinigų pradiniam įnašui?
Štai ir jis — pagrindinis jos koziris. Kai jie su Mantu pirko butą, Janina buvo paskolinusi jiems aštuonis šimtus eurų pradiniam įnašui. Nuo tos dienos ji nepraleisdavo nė vienos progos šito priminti, lyg tie pinigai būtų suteikę jai teisę valdyti jų gyvenimą.
— Mes kas mėnesį jums grąžiname skolą, — priminė Eglė. — Po penkiasdešimt eurų, kaip ir buvome sutarę.
— Pinigai yra viena, o dėkingumas — visai kas kita! — atkirto anyta. — Padoriai išauklėta mergina vertintų anytos pagalbą, o ne šokinėtų jai į akis.
— Padoriai besielgianti anyta nelįstų į butą nekviesta, — šaltai atkirto Eglė.
— Tai mano sūnaus namai!
— Ir mano taip pat. Mes esame vyras ir žmona, jei kartais pamiršote.
Janina paniekinamai prunkštelėjo.
— Vyras ir žmona… Pažiūrėsim, kiek ilgai. Mantai, — ji staigiai atsisuko į sūnų, kuris iki tol stovėjo sustingęs. — Arba aš, arba ji. Rinkis.
Virtuvėje akimirksniu pasidarė taip tylu, kad buvo girdėti net šaldytuvo ūžesys. Eglė sulaikė kvapą ir įsmeigė akis į vyrą. Štai ji — akimirka, kurios ji bijojo ir kartu laukė visus trejus metus. Ji kentė Janinos išpuolius, vildamasi, kad Mantas kada nors pats pastatys motiną į vietą. Ir dabar tas momentas atėjo.
Mantas išbalo. Jo žvilgsnis blaškėsi nuo motinos prie žmonos ir atgal.
— Mama, nereikia ultimatumų…
— Reikia! — nukirto Janina. — Aš daugiau nepakęsiu šitos personos akiplėšiškumo. Arba skiriesi su ja, arba gali pamiršti, kad turi motiną.
Eglei pasirodė, tarsi širdis nusirito kažkur į skrandį. Ar Janina iš tikrųjų galėjo nueiti taip toli?
— Mama, tu juk ne rimtai… — prislopintu balsu ištarė Mantas.
— Dar ir kaip rimtai! Man gana pažeminimų! Tavo žmona manęs negerbia, kalba su manimi kaip su kokia tarnaite, o tave vis labiau atitraukia nuo manęs. Aš šito daugiau nebeleisiu.
Mantas stovėjo tarp jųdviejų lyg įspraustas tarp kūjo ir priekalo. Eglė matė, kaip desperatiškai jis ieško bent menkiausio kelio iš šitos aklavietės.
— Pabandykime visi nusiraminti, — pagaliau tarė jis. — Mama, eik namo. Atsikvėpk. Pasikalbėsime vėliau, kai emocijos atslūgs.
— Ne! — Janina trinktelėjo koja į grindis. — Iš čia nepajudėsiu, kol neišgirsiu atsakymo. Ką pasirenki?
Mantas giliai įkvėpė ir pažvelgė motinai tiesiai į akis.
— Mama, aš tave myliu. Tu esi mano mama, ir to niekas nepakeis. Bet Eglė yra mano žmona. Aš jai prisiekiau žmonių ir Dievo akivaizdoje. Ir tos priesaikos nelaužysiu.
Janina žengė atatupsta, lyg kas būtų trenkęs jai per veidą.
— Vadinasi, renkiesi ją?
— Aš renkuosi savo šeimą, — tvirtai pasakė Mantas. — Ir tu visada gali būti jos dalis, jeigu pati to norėsi. Bet privalai gerbti mano žmoną. Ir mūsų sprendimus.
— Gerbti? — Janina pratrūko isterišku juoku. — Aš turiu gerbti šitą… šitą…
— Užteks! — Mantas pakėlė balsą, o tai jam buvo visiškai nebūdinga. — Mama, prašau tavęs išeiti. Dabar. Kai nusiraminsi, paskambink, ir mes pasikalbėsime ramiai.
Janina žiūrėjo į sūnų taip, tarsi matytų jį pirmą kartą gyvenime.
— Užauginau nedėkingą vaiką, — iškošė ji. — Visą gyvenimą dėl tavęs aukojau.