— Pasirašykite čia, ir butas priklausys jums, — tarė notarė, tačiau aš staiga atitraukiau ranką, vos pamačiusi, kaip mano anyta jau tiesia pirštus prie mano dokumentų.
— Čia reikia jūsų parašo, ir būstas bus įregistruotas jūsų vardu, — notarė pastūmė popierius Eglei, bet ši akimirksniu atitraukė ranką, kai pastebėjo, kad anyta jau taikosi pagriebti dokumentus.
Tas momentas notarų biure Eglei tapo riba, po kurios viskas jos gyvenime turėjo pasikeisti. Ji sėdėjo priešais notarę, stipriai spausdama aplanką su dokumentais, o per nugarą jai bėgiojo šaltukas.
Šalia buvo jos vyras Jonas, o priešais — jo motina Birutė. Tvarkingai sušukuoti plaukai, griežtas veidas ir šaltos pilkos akys. Per pastaruosius trejus metus ši moteris pavertė Eglės kasdienybę tikru išbandymu.
— Taigi, patikrinkime dar kartą, — notarė pasitaisė akinius. — Butas registruojamas Eglės vardu, taip?
— Ne! — aštriai įsiterpė Birutė. — Mano sūnaus vardu! Taip būtų protingiausia. Nekilnojamasis turtas šeimoje turi priklausyti vyrui.
Eglė pajuto, kaip viduje ima kilti karštis. Šį butą ji pirko už pinigus, paveldėtus iš močiutės. Už santaupas, kurias penkerius metus kaupė, saugojo ir po truputį didino. Ir dabar anyta norėjo, kad būstas būtų užrašytas Jonui?
— Mama teisi, — netikėtai prabilo Jonas. — Taip būtų geriau.
Eglė apstulbusi atsisuko į vyrą. Juk jie apie tai jau kalbėjosi. Buvo aiškiai sutarę, kad butas bus registruojamas jos vardu, nes tai jos pinigai.
— Jonai, bet mes juk susitarėme… — pradėjo ji, tačiau Birutė tuoj pat nukirto:
— Mieloji, nereikia kelti scenų prie svetimų žmonių. Pati supranti, kad šeimai taip naudingiau. Maža kas gyvenime nutinka. O jeigu kada nors išsiskirtumėte, tai mano sūnus turėtų likti be nieko?
Notarė santūriai kostelėjo.
— Atleiskite, bet aš galiu tvirtinti tik tai, kas nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. O ten pirkėja įrašyta Eglė.
— Viską galima pakeisti! — pakėlė balsą Birutė. — Jonai, pasakyk jai!
Jonas neramiai pasimuistė kėdėje.
— Egle, gal mama iš tiesų neklysta. Užrašykime mano vardu, koks skirtumas? Juk mes viena šeima.
Eglei suspaudė gerklę. Prieš trejus metus, kai jie susituokė, Jonas buvo visai kitoks. Švelnus, dėmesingas, palaikantis kiekviename žingsnyje. Tačiau kai jie persikėlė gyventi arčiau jo motinos, viskas apsivertė.
Birutė pamažu ėmė valdyti kiekvieną jų gyvenimo smulkmeną, o Jonas… jis tarsi nustojo būti vyru. Virto paklusniu mamos berniuku, kuris be jos leidimo negalėjo žengti nė žingsnio.
— Koks skirtumas? — Eglė stengėsi kalbėti ramiai. — Tai mano pinigai, Jonai. Mano močiutės palikimas.
— Ir kas iš to? — prunkštelėjo Birutė. — Jūs šeima! Normalioje šeimoje viskas bendra. O gal tu savo vyru nepasitiki?
Eglė pažvelgė į anytą. Nuo pat pirmos pažinties dienos jautė, kad ši moteris laiko ją neverta savo brangiausio sūnaus. Per paprasta, per neturtinga, per savarankiška. Birutė troško kitokios marčios — tylios, paklusnios, linkusios vykdyti kiekvieną jos užgaidą.
— Jonu aš pasitikiu, — lėtai ištarė Eglė. — Bet butas bus mano vardu.
Kabinete stojo tyla. Birutės veidas paraudo.
— Nedėkingoji! Mes priėmėme tave į šeimą, o tu…
— O aš ką? — Eglė atsistojo. — Už savo pinigus perku būstą ir noriu būti jo savininkė. Ar tai nusikaltimas?
— Jonai, tu girdi, kaip ji su manimi kalba?! — anyta griebėsi už krūtinės. — Oi, man bloga…
Jonas pašoko nuo kėdės ir puolė prie motinos.
— Mama! Mamyte! Egle, ką tu jai padarei?!
Tačiau Eglė šį spektaklį pažinojo mintinai. Vos tik ji pabandydavo apginti save, Birutei tuoj pat „sustreikuodavo širdis“.
— Gal iškviesti greitąją? — paklausė notarė, bet Birutė mostu ją sustabdė.
— Nereikia! Tik vandens… Jonai, parvežk mane namo!
Jonas padėjo motinai atsistoti, o tada piktai įsmeigė akis į Eglę.
— Patenkinta? Privedei mano mamą iki tokios būklės!
— Aš tik noriu nusipirkti butą už savo pinigus, — pavargusiu balsu atsakė Eglė.
— Namuose dar apie tai pasikalbėsime, — sumurmėjo Jonas ir išvedė motiną iš kabineto.
Eglė liko viena. Notarė pažvelgė į ją su užuojauta.
— Situacija nemaloni. Bet pagal įstatymus jūs turite teisę registruoti butą savo vardu. Tai jūsų lėšos ir jūsų sprendimas.
— Ačiū, — Eglė ištraukė dokumentus. — Sutvarkykime viską šiandien.
Po valandos ji išėjo iš biuro, rankoje laikydama nuosavybės dokumentus. Butas pagaliau priklausė jai. Vis dėlto džiaugsmo nebuvo. Krūtinę spaudė nerimas dėl to, kas jos laukia sugrįžus namo.
Į namus ji parėjo vėlai vakare. Sąmoningai vilkino laiką, kad kuo ilgiau nereikėtų susidurti nei su Jonu, nei su jo motina. Tačiau to išvengti buvo neįmanoma. Vos tik ji peržengė slenkstį, iš svetainės nuaidėjo Birutės balsas:
— Na pagaliau, mūsų ponia teikėsi pareiti!
Eglė įėjo į kambarį. Jonas sėdėjo ant sofos greta motinos. Abu žiūrėjo į ją taip, lyg ji būtų padariusi sunkiausią nusikaltimą.
— Na, ar dabar jau patenkinta? — pirmas prabilo Jonas. — Nusipirkai savo mažąjį butuką?
— Taip, — Eglė nusivilko paltą. — Viskas sutvarkyta.
— Ir tau nė kiek ne gėda? — užsiplieskė Birutė. — Tu pažeminai visą šeimą! Ką dabar žmonės pagalvos?
— Kokie žmonės? — pavargusi paklausė Eglė.
— Visi! Kaimynai, giminės, pažįstami! Visi kalbės, kad tu nepasitiki savo vyru, kad jūsų šeimoje nėra jokios tvarkos!
Eglė atsisėdo į fotelį priešais juos.
— Birute, tai mano pinigai. Aš turiu teisę jais disponuoti taip, kaip manau esant teisinga.
Birutė jau pravėrė lūpas naujam priekaištui, o kambaryje vėl pakibo sunkus, įtemptas laukimas.