— Tavo pinigai? — kandžiai nusijuokė anyta. — O kas tave trejus metus išlaikė? Kas tau viską parūpindavo? Mano sūnus!
Tai buvo grynas melas. Eglė dirbo mokytoja ir uždirbdavo ne mažiau už Joną. Visas išlaidas jie nuo pat pradžių dalydavosi per pusę. Tačiau ginčytis su Birute buvo tas pats, kas kalbėti su siena: jos pasaulyje tikra buvo tik tai, ką ji pati laikė tiesa.
— Mama teisi, — įsiterpė Jonas. — Aš tavimi rūpinausi, o tu štai kaip atsilygini.
— Jonai, mes abu dirbame, abu dedame pinigus į bendrą biudžetą, — Eglė dar mėgino kalbėti ramiai. — O tie pinigai buvo mano močiutės palikimas. Jie niekada nebuvo skirti šeimos kasdienėms išlaidoms.
— Viskas šeimoje yra bendra! — suspigo Birutė. — Normalioje santuokoje nebūna jokių „mano“ ir „tavo“!
Eglė neišlaikė.
— Tuomet kodėl sodyba įregistruota tik jūsų vardu? — paklausė ji. — Ir kodėl Jono automobilis taip pat priklauso tik jam?
Birutė akimirką sutriko. Jos veide šmėstelėjo nepasitenkinimas, bet ji tuoj pat susigriebė.
— Čia visai kas kita! — atkirto ji. — Vyras privalo turėti turto. O moteris… moteris turi pasitikėti savo vyru!
— Aš Jonu pasitikiu, — Eglė pažvelgė į vyrą. — Bet pasitikėjimas nereiškia, kad turiu atiduoti jam viską, ką turiu.
— Tu savanaudė! — staiga užsiplieskė Jonas. — Galvoji tik apie save!
Tie žodžiai kirto Eglei taip skaudžiai, lyg kas būtų trenkęs per veidą. Savanaudė? Ji, kuri trejus metus kentė nuolatinius anytos kabinėjimusis, gamino maistą visiems, skalbė, tvarkė namus? Ji, kuri kiekvieną savaitgalį vežiodavo Birutę tai į parduotuves, tai pas gydytojus?
— Žinot ką? — Eglė lėtai atsistojo. — Man gana. Kalbėsimės rytoj.
— Niekur tu neisi! — Birutė pašoko nuo sofos. — Dabar viską ir išsiaiškinsime! Jonai, pasakyk jai ką nors!
— Egle, sėskis, — griežtai liepė Jonas. — Mama dar nebaigė.
Tačiau Eglė neatsisėdo. Ji stovėjo priešais juos ir žiūrėjo į du žmones, kurie akivaizdžiai buvo įsitikinę turintys teisę spręsti už ją — dėl jos gyvenimo, jos pinigų, jos pasirinkimų.
— Ne, — ištarė ji tyliai, bet tvirtai. — Aš einu miegoti. Jeigu jums reikia ką nors aptarti, aptarkite be manęs.
Ji apsisuko ir nuėjo miegamojo link, palikdama svetainėje sustingusį Joną ir jo motiną. Už nugaros dar aidėjo įsiutę Birutės šūksniai, tačiau Eglė nė karto neatsigręžė.
Miegamajame ji užrakino duris ir atsirėmė į jas nugara. Širdis daužėsi taip smarkiai, tarsi norėtų ištrūkti iš krūtinės. Eglė suprato: ji peržengė nematomą ribą, sulaužė nerašytas šios šeimos taisykles, pagal kurias anytos žodis buvo įstatymas, o marti turėjo tylėti ir paklusti.
Ant spintelės suvirpėjo telefonas. Žinutė buvo nuo draugės Ievos: „Na, ar jau nusipirkai butą? Sveikinu!“
Eglė liūdnai šyptelėjo. Taip, nusipirko. Tik kokia kaina?
Kelios kitos dienos namuose slinko it per miglą, prisodrintą įtampos. Jonas demonstratyviai su ja nekalbėjo, o Birutė vos ją pamačiusi giliai atsidusdavo ir teatrališkai griebdavosi už širdies. Eglė tyliai kentė tą nebylų boikotą, puikiai suprasdama: bet koks bandymas taikytis baigtųsi nauju skandalu.
Penktadienio vakarą, grįžusi iš darbo, ji rado netikėtą vaizdą. Svetainėje sėdėjo ne tik Jonas su motina. Šalia jų buvo ir Jono teta Rūta — Birutės sesuo.
— Na štai, parėjo! — tuoj pat sušuko Birutė. — Rūta, pažiūrėk pati. Šita ponia nenori pasitikėti mano sūnumi!
Rūta nužvelgė Eglę nuo galvos iki kojų.
— Taip, istoriją jau girdėjau, — tarė ji pamokomai. — Labai negražiai pasielgei, Egle. Labai negražiai. Mūsų šeimoje taip nedaroma.
— Jūsų šeimoje nepriimta, kad moteris turėtų savo nuosavybę? — ramiai paklausė Eglė.
— Neiškraipyk žodžių! — subambėjo Birutė. — Kalbame apie pasitikėjimą! Apie šeimos vertybes!
— Būtent, — pritarė Rūta. — Mano dukra, kai ištekėjo, viską perrašė vyrui. Ir butą, ir automobilį. Ir gyvena laimingai.
Eglė žinojo šią istoriją. Rūtos dukra po dvejų metų išsiskyrė ir liko be nieko. Tačiau garsiai to pasakyti nebuvo prasmės — šitame kambaryje niekas nenorėjo girdėti faktų.
— Egle, sėskis, — Jonas mostelėjo į kėdę. — Teta Rūta specialiai atvažiavo su tavimi pasikalbėti.
— Apie ką kalbėtis? — Eglė liko stovėti. — Butas jau nupirktas ir įregistruotas mano vardu.
— Apie tai ir kalbame! — Birutė ištraukė kelis popieriaus lapus. — Jonas rado sprendimą. Tu gali perleisti butą dovanojimo sutartimi. Štai dokumentai, tereikia pasirašyti.
Eglė akimirką neteko žado. Jie iš tiesų manė, kad ji tiesiog padovanos butą, įsigytą už močiutės paliktus pinigus?
— Ne, — trumpai pasakė ji.
— Kaip tai ne?! — iškart užsidegė Rūta. — Kas tu tokia, kad taip kalbėtum? Birutė priėmė tave į šeimą, o tu…
— O aš ką? — pertraukė ją Eglė. — Dirbu, uždirbu pinigus, prižiūriu namus. Esu gera žmona Jonui. Bet tai nereiškia, kad privalau atiduoti viską, ką turiu.
— Dar ir kaip privalai! — suklykė Birutė. — Turi gerbti savo vyrą! Turi juo pasitikėti!
— Aš jį gerbiu ir pasitikiu, — Eglė pajuto, kaip viduje kyla karštas pyktis. — Bet pagarba nereiškia, kad aš neturiu teisės į nieką.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti! — Birutė pašoko. — Jonai, tu girdi, ką ji sako?
— Egle, baik, — Jonas irgi atsistojo. — Tu elgiesi nenormaliai. Pasirašyk, ir šitas cirkas pagaliau pasibaigs.
— Aš elgiuosi nenormaliai? — Eglė trumpai, kartėlio kupinai nusijuokė. — Jūs čia surengėte šeimos susirinkimą tam, kad atimtumėte iš manęs butą!
— Niekas iš tavęs nieko neatiminėja! — atšovė Rūta.