— …Bet normalioje šeimoje turtas priklauso vyrui! — įsižeidusi išpyškino Rūta.
— Normalioje šeimoje žmonės vienas kitą gerbia, — ramiai, bet tvirtai atsakė Eglė. — O ne pradeda puolimą dėl pinigų ir kvadratinių metrų.
— Puolimą? — Birutė vėl teatrališkai prispaudė ranką prie krūtinės. — Jonai, tu girdėjai? Ji mus kaltina… Viešpatie, man darosi bloga!
Tačiau šįkart Eglė jau nebekibo ant to kabliuko. Ji pernelyg gerai pažinojo šį spektaklį.
— Gana. Man užteko, — jos balsas nuskambėjo aštriai. — Trejus metus kentėjau jūsų spaudimą, isterijas, bandymus nurodinėti, kaip turiu gyventi, ką sakyti ir ką daryti. Bet savo buto jums neatiduosiu.
— Tada nešdinkis! — suriko Jonas. — Lauk iš mano namų!
— Iš tavo namų? — Eglė karčiai šyptelėjo. — Šitą butą mes nuomojamės kartu, ir nuomą mokame per pusę. Bet žinai ką? Aš tikrai išeisiu. Į savo namus.
Ji apsisuko ir nuėjo į miegamąjį krautis daiktų. Už nugaros dar ilgai aidėjo Birutės spiegimas, Rūtos maldavimai ir Jono grasinimai. Tačiau Eglė jau buvo apsisprendusi.
Po dviejų valandų ji stovėjo prie durų su lagaminu rankoje. Jonas užstojo jai kelią.
— Tu rimtai? Dėl kažkokio prakeikto buto sugriausi šeimą?
— Čia ne dėl buto, Jonai, — pavargusiu balsu tarė Eglė. — Čia dėl pagarbos. Dėl mano teisės būti žmogumi, o ne tavo motinos šešėliu.
— Ką tu išvis supranti apie šeimą? — pro sukąstus dantis iškošė Birutė. — Tu tuščia vieta! Treji metai santuokoje, o vaikų kaip nėra, taip nėra!
Tai smogė skaudžiausiai. Eglė žinojo, kad jiems sunkiai sekasi susilaukti vaiko, jie jau buvo lankęsi pas gydytojus, darė tyrimus. Bet paversti tai ginklu ginče…
— Viso gero, Birute, — Eglė atidarė duris. — Jonai, jei kada norėsi kalbėtis, mano numerį žinai.
Naujas butas ją pasitiko tyla ir šviežių dažų kvapu. Mažas vieno kambario būstas, bet savas. Eglė pastatė lagaminą koridoriuje ir priėjo prie lango. Už jo matėsi ramus kiemas su vaikų žaidimų aikštele.
Telefonas be paliovos skambėjo. Jonas, Birutė, net Rūta — visi bandė jai prisiskambinti. Eglė išjungė garsą ir atsigulė ant naujos sofos, kurią tą pačią dieną buvo atvežę.
Ji galvojo apie praėjusius trejus metus. Apie tai, kaip pamažu prarado save, stengdamasi įtikti anytai. Apie Joną, kuris iš mylinčio vyro virto klusniu mamos sūneliu. Ir apie tai, kad meilė nėra priežastis leistis žeminamai.
Ryte ją pažadino durų skambutis. Eglė užsimetė chalatą ir pažvelgė pro akutę. Už durų stovėjo Jonas — pavargęs, susiglamžiusiu veidu, paraudusiomis akimis.
— Egle, prašau, atidaryk, — jo balsas skambėjo išsekusiai ir maldaujamai. — Pasikalbėkim.
Eglė atrakino duris.
— Užeik.
Jonas apžvelgė butą.
— Gražu. Toks… jaukus.
— Ačiū, — Eglė nuėjo į virtuvę. — Arbatos?
— Taip, — Jonas atsisėdo. — Egle, mums reikia viską aptarti. Mama sakė…
— Stop, — ji iškart jį nutraukė. — Jeigu atėjai perduoti savo mamos žodžių, gali išeiti.
— Ne, aš… — Jonas sutriko. — Aš pats noriu kalbėtis. Tiesiog mama jaudinasi. Ji pripratusi, kad viskas vyktų pagal jos tvarką.
— Ir tu prie to pripratai, — pastebėjo Eglė, pildama arbatą į puodelius.
— Galbūt, — netikėtai atvirai pripažino Jonas. — Bet tai dar nereiškia, kad turime išardyti šeimą.
— O tai, kas buvo tarp mūsų, tavo manymu, buvo šeima? — Eglė atsisėdo priešais jį. — Tavo mama valdė mūsų gyvenimą. Ji aiškino, ką man vilkėti, ką gaminti, kaip elgtis. O tu visada stodavai jos pusėn.
— Ji mano mama, — Jonas nuleido akis. — Aš negaliu eiti prieš ją.
— O aš buvau tavo žmona. Arba dar esu. Ir nė karto nepajutau, kad būtum stojęs už mane.
Jonas tylėdamas sukinėjo puodelį tarp delnų. Galiausiai pakėlė akis.
— Atleisk. Aš tikrai nesupratau, kaip tau sunku. Mama visada atrodė… teisi.
— Tu ją myli, nes ji tavo motina. Tai normalu, — Eglė sunkiai atsiduso. — Bet kai vyras sukuria šeimą, jis turi suprasti, kad atsiranda nauji namai. Ir jie negali būti paskutinėje vietoje.
— Tu nori skirtis? — tyliai paklausė Jonas.
Eglė ilgai neatsakė. Ji vis dar jį mylėjo. Tą Joną, kurį sutiko prieš ketverius metus. Tik tas Jonas, regis, jau seniai buvo dingęs.
— Aš noriu pagyventi atskirai, — galiausiai ištarė ji. — Pagalvoti. Ir tu pagalvok, kas tau svarbiau: mama ar žmona.
— Tai nesąžininga sąlyga!
— O buvo sąžininga tikėtis, kad padovanosiu tau savo butą? — Eglė papurtė galvą. — Jonai, aš pavargau kovoti dėl vietos tavo gyvenime. Pavargau įrodinėti, kad turiu teisę į savo nuomonę.
Jonas atsistojo.
— Supratau. Tikiuosi, būsi laiminga savo mažame bute. Viena.
— O aš tikiuosi, kad kada nors tapsi suaugusiu vyru, o ne amžinu mamos numylėtiniu, — ramiai atsakė Eglė.
Kai durys už Jono užsidarė, Eglė nepravirko. Ji priėjo prie lango ir plačiai jį atvėrė. Į kambarį plūstelėjo gaivus pavasario oras. Kieme juokėsi vaikai.
Eglė nusišypsojo. Taip, skaudėjo. Taip, galbūt viskas baigsis skyrybomis. Bet pirmą kartą per trejus metus ji pasijuto laisva. Laisva nuo kontrolės, pažeminimų ir nuolatinio poreikio gintis.
Telefonas vėl suskambo. Ekrane švietė vardas: „Birutė“. Eglė atmetė skambutį ir užblokavo numerį. Tą patį padarė ir su Rūtos numeriu.
Prie Jono kontakto ji stabtelėjo. Kažkur giliai dar ruseno viltis, kad jis galbūt kada nors pasikeis. Tačiau su kiekviena diena ta viltis vis labiau blėso.
Praėjo savaitė.