Ona šeštadienį po pietų pas marčią pasirodė nekviesta. Ji žinojo, kad anūkai serga, tačiau pastaruoju metu Eglė pagalbos beveik nebeprašydavo. Vis kartodavo, esą susitvarkysianti pati. Pati tai pati, bet Ona irgi buvo motina, todėl puikiai suprato, ką reiškia vienai suktis su trimis mažais vaikais. Juolab kad Eglės tėvai gyveno kitame mieste ir negalėjo bet kada atlėkti.
Tad, nusprendusi šįkart kiek įžūliau pasielgti, moteris tiesiog atvažiavo. Vos Eglė pravėrė duris, Ona akimirksniu suprato, jog pasielgė teisingai. Marti atrodė baisiai pavargusi: paakiai patamsėję, plaukai bet kaip surišti į netvarkingą uodegą, o ant marškinėlių matėsi dėmė nuo vaikiškos tyrelės.
– Labas. Kaip vaikai? – tyliau paklausė Ona.
Eglė sumirksėjo, tarsi ką tik pažadinta pelėda, ir nusikamavusiu balsu atsakė:
– Mantas užmigo, temperatūra ką tik nukrito. Rūtą šiaip ne taip nuraminau, dabar žiūri filmukus. Tomas dar miega, visą naktį karščiavo.
– Gerai, tada darom taip: aš pasirūpinsiu vaikais, o tu eik pamiegoti, – pradėjo Ona, bet Eglė netikėtai ją griežtai pertraukė.
– Nereikia, ponia Ona. Prašau, prisėskite. Man būtina su jumis pasikalbėti.
Ona įsitempė. Marčios balse buvo kažkas tokio, nuo ko per rankas nubėgo šiurpas, o krūtinėje nemaloniai suspaudė.
– Sakyk, – atsargiai tarė ji.
– Ponia Ona, aš jus labai gerbiu. Jūs man visada daug padėjote, tik… – Eglė užsikirto, lyg sunkiai rinktų žodžius. – Bet daugiau taip nebegaliu. Pavargau tylėti. Nebeturiu jėgų. Dėl jūsų mes su vyru greitai išsiskirsime.
– Ką tu turi omenyje? – Ona apstulbusi pažvelgė į ją.
– Tą ir turiu! – su skausmu išrėžė sūnaus žmona. – Jūs nuolat kviečiatės Joną pas save. Jis pas jus važinėja beveik kasdien. Tai širdį suspaudė, tai spaudimas pakilo, tai galva sukasi. Jis viską meta – darbą, vaikus, mane – ir lekia pas jus. Štai ir šiandien, šeštadienį, jis darbe, nes per jūsų reikalus nespėjo užbaigti ataskaitos! Aš suprantu, jūs viena, jis jūsų vienintelis vaikas. Bet jūs juk ne bejėgė senutė, ponia Ona. Jums penkiasdešimt ketveri. Ir kam dabar atvažiavote? Valandą man padėsite, o paskui savaitę gulėsite paslika? O po to dar jam priekaištausite, kad sveikatą susigadinote, nes mums padėjote!
Ona pravėrė burną, ketindama kažką pasakyti, tačiau Eglės jau buvo neįmanoma sustabdyti.
– Leiskite man pabaigti. Jonas irgi išsekęs. Jūs atsisakote kviesti gydytoją! Net tada, kai, kaip sakote, kojos jūsų nebelaiko, greitosios nekviečiate! Man jau iki kaklo šitos manipuliacijos sveikata!
Onai pasidarė sunku kvėpuoti. Ji sėdėjo priešais marčią ir pamažu suvokė, kad Eglė ją laiko kone pabaisa.
– Egle, aš…
– Užteks, – moters akyse sublizgo ašaros, bet ji sukaupė jėgas ir trenkė kumščiu į stalą. – Mes turime tris vaikus, aš esu vaiko priežiūros atostogose. Vyras reikalingas man. Man! O jūs tiesiog naudojatės savo sveikata kaip pavadėliu. Jūs nesergate, jūs tik nenorite paleisti sūnaus nuo savęs nė per žingsnį. Mes su juo nebemiegame, nebesikalbame. Jis grįžta tik pavalgyti ir vėl bėga pas jus. Vaikai karščiuoja, o jis pas jus! Tai ko atvažiavote? Jonas nekelia ragelio, todėl nusprendėte pati patikrinti, ar jūsų vergas nepabėgo?
Ona sėdėjo išbalusi kaip popierius. Ant liežuvio jau sukosi žodžiai, kad ji niekada jo nekvietė ir sveikata nesiskundė, kad jaučiasi visiškai tvirta, o visa ši istorija skamba kaip siaubingas nesusipratimas. Tačiau iš pradžių ji tik tylėjo, bandydama suvokti, iš kur Eglės galvoje atsirado toks vaizdas apie ją ir Joną.