Ji jau buvo bepraverianti burną pasakyti, kad Jonas pas ją nesirodė gal tris mėnesius, kad ji nieko neprašė ir apskritai nesupranta, apie ką Eglė kalba. Tačiau Ona nebuvo naivi. Per kelias akimirkas jos galvoje susidėliojo visai kitoks, kur kas bjauresnis vaizdas, nuo kurio net skrandį sutraukė.
Taip jau būna: kuo didesnis melas, tuo lengviau juo patikima. Tik Eglė, vargšė, nemelavo. Ji sakė savo tiesą. Vadinasi, Jonas jai nuolat pasakojo apie sunkiai sergančią motiną. Ir Ona iš karto suprato, kur tuo metu iš tikrųjų leidžia vakarus jos „rūpestingasis“ sūnus. Laimei, marti dar nesusivokė.
– Egle, – prabilo Ona labai tyliai, atsargiai dėliodama žodžius, kad netyčia neišsprūstų kas nors, ko paskui nebebus galima pataisyti. – Atleisk, kad taip išėjo. Aš tikrai nepagalvojau, kad jis turi šeimą, vaikus. Tyrimus jau pasidariau, draugė padėjo. Viskas tvarkosi, greitai būsiu visai stipri. Eik, pagulėk bent valandėlę, o aš pabūsiu su vaikais.
Eglė pakėlė į ją paraudusias, nuo ašarų patinusias akis.
– Tikrai?
– Žinoma. Tau būtina pailsėti. Prisiekiu tuo trupučiu sveikatos, kurį dar turiu: Jonas pas mane daugiau nevažinės. Sėdės namuose, su tavimi.
Eglė dar kartą kūktelėjo ir nuėjo į miegamąjį. Ona liko su prabudusiais anūkais, ramino juos, šildė arbatą, ieškojo vaistų ir jautė, kaip viduje ima kilti ledinis įniršis. Ji pernelyg gerai žinojo, kas laukia Eglės. Kadaise pati perėjo per tą patį, kai Jonui tebuvo dveji. Po to ilgai niekuo nepasitikėjo ir viena laižėsi žaizdas.
Iš marčios buto Ona išėjo jau vėlai vakare. Jono namuose vis dar nebuvo – esą užtruko darbe. Ji sunkiai atsiduso ir paskambino sūnui.
– Jonai, kur tu dabar?
– Darbe. O kas nutiko?
– Keista, – šaltai tarė ji. – Šiandien, matau, ne prie mirštančios motinos budi?
Ragelyje įsivyravo ilga tyla. Paskui Jonas sutrikęs sumurmėjo:
– Mama…
– Klausiu dar kartą: kur tu esi?
– Darbe.
– Tikrai?
– Mama, gal ne dabar…
– Jonai, tu žmonai meluoji, kad važinėji pas mane. Kad aš vos ne ant mirties slenksčio. Gal norėtum man ką nors paaiškinti?
– Mama, čia ne taip, kaip tu galvoji.
– Tuoj pat namo, – riktelėjo Ona ir nutraukė pokalbį.
Visą sekmadienį ji praleido lyg ant adatų. Sūnus neskambino, o ir ji pati netroško su juo kalbėtis. Pirmadienį per pietus Ona nuvažiavo į Jono darbovietę. Prie įėjimo – apsauga, metalo detektorius, registracijos stalas, uniformuotas vyras. Žmonės zujo į visas puses, tarsi tai būtų ne biuras, o skruzdėlynas. Ona lėtai priėjo prie stalo.
– Laba diena. Ar pažįstate Joną Kazlauską?
Apsaugininkas pažvelgė į ją abejingu žvilgsniu.
– Pažįstu. Ir ką?
Ona iš rankinės ištraukė stambesnę kupiūrą, penkiasdešimt eurų, ir vikriai padėjo ant stalo, pridengdama delnu.
– Gerbiamasis, – prabilo ji beveik pašnibždomis. – Man reikia sužinoti, su kuo jis čia turi romaną. Aš jo motina ir puikiai suprantu, kas vyksta. Man gaila anūkų.
Apsaugininkas kryptelėjo akis į pinigus, paskui į ją. Atsiduso. Ona net nespėjo mirktelėti, kai kupiūra dingo.
– Čia ne kokia paslaptis, tai didelės nuodėmės nepadarysiu, – burbtelėjo jis. – Sukasi jis su Greta iš buhalterijos. Jaunutė, neseniai priimta. Visur ją vežioja, butą jai išnuomojo. Jei reikia, adresą per bazę pažiūrėsiu.
Po dešimties minučių Ona jau stovėjo lauke, stipriai gniauždama lapelį su adresu. Viduje viskas virė, nors, tiesą sakant, kažko panašaus ji ir tikėjosi. Klasika. Įdomu tik viena: ar sūnui šiandien dar užteks įžūlumo „važiuoti pas sergančią motiną“? O gal šįkart atsiras užsitęsęs pasitarimas?