Bankomatas nemaloniai sucypė ir tarsi spjovė kortelę atgal. Ekrane, kur Janina jau buvo įpratusi matyti pasiūlymą pasiimti pinigus, šįkart degė raudonas pranešimas: operacija atmesta.
Ji kelis kartus sumirksėjo. Pasitaisė kailinę kepurę, staiga pasidariusią nepakeliamai sunkią ir tvankią. Nesąmonė. Turbūt sistemos klaida. Juk šiandien šešiolikta. Ta diena, kai marti perveda jai pinigus. Eglė tai vadindavo pagalba, nors Janina seniai buvo įsitikinusi, kad tai veikiau teisingas atlygis už tai, jog ji užaugino tokį sūnų kaip Tomas.
Ji dar kartą įstūmė kortelę į aparatą. Pirštai, apmauti odinėmis pirštinėmis, slydo per mygtukus.
Lėšų nepakako.
Už nugaros kažkas demonstratyviai atsiduso.
– Ponia, jūs dar ilgai? Čia, beje, eilė laukia.
Janina staigiai atsisuko ir perliejo vaikiną su gobtuvu griežtu žvilgsniu.
– Turėk kantrybės. Aparatas streikuoja.
Pasitraukusi prie parduotuvės vitrinos, ji išsitraukė telefoną. Signalai ėjo vienas po kito, bet niekas nekėlė ragelio. Nei Eglė, nei Tomas.
– Na, palaukit jūs man, – pro sukąstus dantis sušnypštė ji, jausdama, kaip viduje ima kilti nuoskauda. – Parodysiu aš jums, ką reiškia būti nepasiekiamiems. Man šiandien manikiūras užrašytas, o jūs čia viską gadinat?
Iki sūnaus buto ji nusigavo per keturiasdešimt minučių. Visą kelią taksi, sumokėjusi paskutiniais grynaisiais, Janina pati save kurstė. Mintyse jau matė, kaip įžengs pro duris ir išrėš viską be užuolankų. Eglė teisinsis, o Tomas, nuleidęs akis, kaltai tylės. Greičiausiai tiesiog pamiršo. Jauni, galvose vėjai švilpia. Nieko, ji primins.
Duris atidarė Eglė.
Janina jau buvo prisitraukusi oro į krūtinę, pasirengusi pradėti pakeltu balsu, tačiau žodžiai užstrigo. Marti atrodė siaubingai. Paprastai tvarkinga Eglė stovėjo apsivilkusi senus vyro marškinėlius, plaukai buvo bet kaip surišti, veidas išblyškęs ir įkritęs – net nejauku žiūrėti.
– Jūs? – jos balsas girgždėjo lyg nesutepti vyriai. – Paskambinti nebandėte?
– Skambinau! – Janina ryžtingai peržengė slenkstį, petimi kiek pastumdama marčią į šalį. Į nosį smogė ne įprastas šviežios kavos kvapas, o vaistai ir užsistovėjęs oras. – Jūs mane ignoruojate. Abu. Kas čia vyksta? Kodėl kortelėje tuščia? Aš parduotuvėje likau kaip paskutinė kvailė!
– Eikite į virtuvę, – Eglė uždarė duris, net nepažvelgdama į anytą. – Tomas tuoj ateis.
Virtuvėje tvyrojo netvarka. Ant stalo stūksojo neplautų puodelių krūva, mėtėsi kažkokie popieriai, vaistų pakuotės. Janina pasibjaurėjusi nubraukė trupinius nuo kėdės ir atsisėdo net nenusivilkusi palto.
– Laukiu paaiškinimo. Turiu planų, jei ką.
Eglė nusileido ant taburetės priešais. Ji atrodė visiškai išsekusi.
– Pervedimų daugiau nebebus, Janina.
– Ką? – anyta nervingai nusijuokė. – Čia pokštas? Labai nevykęs.
– Išėjau iš darbo. Prieš savaitę.
– Išėjai? Iš tokios vietos? Tu gal proto netekai? Jūs turite būsto paskolą, vaikas tuoj pradės lankyti mokyklą! Tai dabar Tomas vienas turi arti už visus?
– Tomas žino. Mes taip nusprendėme kartu. Gydytojas pasakė labai aiškiai.