Arba aš sustoju ir išeinu iš darbo, arba mano kūnas tiesiog neatlaikys. Man tik trisdešimt penkeri, o sveikata jau byra iš visų pusių.
Janina kietai suspaudė lūpas. Gaila lyg ir buvo, bet jos pačios nuoskauda tą akimirką atrodė kur kas didesnė.
– Ai, tik nereikia čia vaidinti, – numojo ji ranka. – Mat jai pasidarė blogai. Mes sunkiais laikais ir be pinigų vaikus auginome, ir nieko, gyvi likome. Tiesiog aptingai, Egle. Mano sūnus tave per daug išlepino.
– Kurį laiką gyvensime tik iš vieno atlyginimo, – ramiai, beveik pašnibždomis tarė Eglė, nenuleisdama akių nuo stalo. – Teks mažinti visas išlaidas. Ir jūsų rėmimą taip pat. Jūs turite pensiją.
– Pensiją! – Janina iškėlė rankas, lyg būtų išgirdusi didžiausią įžeidimą. – Ką už ją galima nusipirkti? Duonos ir pieno? Aš pripratusi gyventi normaliai! Man reikia papildų, procedūrų, gydymo! Galų gale aš esu motina. Aš turiu teisę!
Tuo metu į virtuvę įėjo Tomas. Su naminėmis kelnėmis, nesiskutęs, pavargusiu veidu. Jis nieko nesakė, tik atsistojo už žmonos ir uždėjo delnus jai ant pečių.
– Mama, nepradėk.
– Aš nepradedu, aš bandau ją atvesti į protą! – Janina staigiai atsisuko į sūnų. – Tomai, tu bent pasakyk jai. Ji sumanė namuose pasėdėti, o motiną galima nustumti į šalį?
– Mama, pinigų nebėra.
– Kaip tai nebėra? Tu juk dirbi!
– Mes mokame skolas už Eglės gydymą ir atsigavimą. Ir… – jis sunkiai įkvėpė. – Mes nebegalime finansuoti tavo užgaidų. Tai jau ne pagalba, mama. Tai išlaikymas.
– Išlaikymas? – Janina pajuto, kaip veidą užlieja karštis. – Štai kaip tu kalbi su motina? Aš tau gyvenimą paaukojau! Neištekėjau antrą kartą, kad neparvesčiau tau patėvio! O dabar tu man duonos kąsnį prikiši?
– Tie pinigai eidavo taksi, kavinėms ir naujoms rankinėms, – tyliai ištarė Eglė. – O aš tuo metu vaikščiojau su senais drabužiais.
– Neskaičiuok mano pinigų! – riktelėjo anyta. – Jie buvo mano!
– Ne, Janina. Jie buvo mano. Uždirbti tada, kai saujomis rijau raminamuosius lašus, kad dar ištempčiau vieną dieną.
– Atiduok kortelę! – Janina pašoko nuo kėdės. – Tegul ji ir tuščia, bet tai mano daiktas. Aš pati nuspręsiu, ką su ja daryti!
Ji ištiesė ranką. Eglė lėtai ištraukė plastikinę kortelę iš kišenės ir kelias sekundes pavartė tarp pirštų.
– Duok ją čia! Aš prie jos pripratau! – šaukė Janina.
Eglė pakėlė akis. Jose nebebuvo nė trupučio ankstesnio nuolankumo.
– Ne.
– Ką?! Tomai, tu girdi? Ji pasisavina mano kortelę!
Tomas priėjo prie stalo. Tačiau vietoj ginčo tyliai padėjo priešais motiną lombardo kvitą.
Pageltęs popierėlis nuslydo ant klijuotės ir sustingo tarp jų. Janina akimirką nejudėjo. Jos žvilgsnis užkliuvo už pažįstamų eilučių: auksinė grandinėlė, 15 gramų. Davėjas: Janina Kazlauskienė.
Virtuvėje įsivyravo slogi, spaudžianti tyla.
– Iš kur… – užkimusiu balsu išspaudė ji.
– Radau, – Tomo balsas skambėjo tuščiai. – Prieš tris mėnesius. Paprašei mano rankinėje paieškoti sodybos raktų. Prisimeni? Tada ir aptikau šitą.
Janina žengtelėjo atgal.
– Tomai, aš… aš galiu paaiškinti…
– Tą dieną, kai dingo Eglės grandinėlė. Jos tėvo dovana. Tu kaip tik buvai pas mus užėjusi į svečius. Padėjai tvarkyti daiktus spintoje.