– Tomas mums jau perdavė raktą, todėl atrakink namą ir nevaidink spektaklio, – pareiškė Rasa. – Rytoj įsikraustome. Du kambariai bus mūsų, sandėliukas Mantui įrankiams, o tu ten juk vis tiek pasirodai tik savaitgaliais.
Eglė Kazlauskienė laikė telefoną įjungusi garsiakalbiu. Virtuvėje, prie šaldytuvo, stovėjo jos vyras Tomas ir taip įdėmiai spoksojo į dureles, lyg pirmą kartą gyvenime būtų pamatęs ant jų priklijuotą magnetuką iš Trakų.
– Tomas davė jums raktą nuo mano namo? – ramiai paklausė Eglė.
Rasa nusijuokė taip garsiai, kad tą pašaipą išgirdo net Tomas.
– Nuo jūsų šeimos namo, Egle. Gal jau baikime šitą „mano“ ir „tavo“. Tu esi mano brolio žmona, ne kokia svetima moteris iš gatvės. Mes turime vaikų, nuomos sutartis baigiasi, gyventi kažkur reikia.
– Vadinasi, ieškokitės būsto, – atsakė Eglė. – Į mano namą jūs nesikelsite.
Tomas tuoj pat pakėlė akis.
– Egle, nepradėk. Rasa juk neprašo iš gero gyvenimo.
– Ji neprašo. Ji praneša.
– Nes mes jau viską aptarėme, – skubiai įsiterpė Rasa. – Mama pasakė, kad vienai tau devyni arai yra per didelė prabanga. Namas erdvus, 96,4 kvadrato, nesubyrėsi. Ugnei reikia atskiro kambario, Matui irgi būtina vieta, Mantas kieme tvarką padarys. Dar padėkosi.
Eglė pažvelgė į Tomą. Šis nusuko žvilgsnį.
Tą akimirką viskas tapo aišku: vyro sesuo nebuvo sugalvojusi kraustymosi staiga, iš pykčio ar nevilties. Jai tas namas jau buvo pažadėtas. Be Eglės. Už jos nugaros. Su raktu, paskirstytais kambariais ir sandėliuku, kurį Mantas, matyt, mintyse jau seniai buvo užėmęs savo nesibaigiantiems įrankiams.
– Rasa, rytoj prie vartelių jus pasitiks savininkės atsisakymas, – tarė Eglė. – Jeigu mėginsite įeiti, kviesiu policiją.
Kitame laido gale trumpam stojo tyla. Paskui Rasa pratrūko aštriu juoku.
– Policiją ant savų? Na, parodei tikrą veidą. Tomai, girdi savo žmoną?
Tomas girdėjo. Ir pirmą kartą tą vakarą liovėsi apsimetinėjęs.
– Egle, tu perlenki lazdą. Žmonės turi vaikų.
– Žmonės turi tėvus, darbą, vyrą ir pareigą patys spręsti savo bėdas.
– Kalbi taip, lyg jie būtų svetimi.
– Mano namui jie yra svetimi gyventojai.
Tomas delnu trenkė per stalą. Nestipriai, labiau dėl garso.
– Mes aštuonerius metus susituokę. Aš irgi ten būdavau, irgi padėdavau, irgi turiu balsą.
– Būdavai – taip. Bet teisės spręsti, kas gyvens tame name, tu neturi.
Jis išsitiesė taip, lyg būtų gavęs antausį, nors Eglė tik ištarė tiesą. Užmiesčio namas sodų bendrijoje „Joniškis“ jai atiteko pagal dovanojimo sutartį 2019 metų gegužę. Ir namas, ir sklypas buvo registruoti jos vardu. Tomas atsirado vėliau. Iš pradžių atvažiuodavo kaip svečias, paskui ėmė kviestis draugus, o vėliau perdavė atsarginį raktą motinai „dėl visa ko“. Tada Eglė nusprendė dėl rakto nekelti karo.
Dabar tas „dėl visa ko“ virto Rasa, jos vyru Mantu, dviem vaikais ir pilnu automobiliu daiktų.
– Tu tikrai nori sugriauti santykius dėl sodo namo? – paklausė Tomas.
– Tai nėra visos jūsų giminės sodyba. Tai mano namas.
– Vėl tie popieriai.
– Taip. Nes žodžiais jūs jau viską pasidalijote.
Tomas nuo kėdės atkaltės pagriebė striukę.
– Važiuoju pas mamą. Kai atvėsi, paskambinsi. Rasa rytoj vis tiek atvažiuos, ir tu nekelsi gėdos vaikų akivaizdoje.
– Gėdos aš nekelsiu. Aš ją užfiksuosiu.
Durys trinktelėjo. Eglė liko virtuvėje viena, tačiau pirmą kartą per visą vakarą jai pasidarė lengviau. Ne ramiau – ne. Tiesiog tapo akivaizdu, kad įkalbinėjimais šitos ligos neišgydysi.
Ji iš spintos išsitraukė segtuvą su dokumentais: dovanojimo sutartį, Nekilnojamojo turto registro išrašą, sklypo kadastro numerį, namo mokesčių kvitus. Tada atsivertė susirašinėjimą. Rasa jau buvo atsiuntusi naują žinutę: „Rytoj užsakėme krovininį mikroautobusą. Jeigu sukelsi isteriją, bus ant tavo sąžinės.“
Iškart po to atėjo ir Tomo pranešimas: „Raktą jai daviau aš. Nedaryk man gėdos.“
Eglė padarė ekrano nuotraukas, kopijas persiuntė sau į el. paštą ir paskambino apylinkės pareigūnui Sauliui Žukauskui. Jo numerį ji buvo išsaugojusi po pernykščio įvykio bendrijoje, kai kaimynams buvo išlaužtas sandėliukas.
Saulius Žukauskas išklausė be emocijų ir iš karto atskyrė šeimyninius riksmus nuo faktų.
– Jūs esate namo ir sklypo savininkė?
– Taip.
– Tie žmonės ten deklaruoti? Gyveno nuolat? Yra nuomos sutartis, raštiškas jūsų sutikimas?
– Ne. Nieko panašaus nėra.
– Tada rytoj turėkite dokumentus su savimi. Jeigu jie atvažiuos ir ims rakinti vartelius arba nešti daiktus nepaisydami jūsų atsisakymo, skambinkite policijai. Nesistumdykite, neplėškite iš rankų raktų, nesiginčykite su krovėjais. Tiesiog aiškiai, prie liudininkų, pasakykite, kad nesutinkate nei dėl įėjimo, nei dėl apsigyvenimo.
– Jie rėks, kad čia šeimos konfliktas.
– Tegul rėkia. Policija nesprendžia šeimos turto dalybų.