Pranešimą apie mėginimą patekti į namą prieš savininko valią jie vis tiek privalės užregistruoti. O kas po to kam priklausys — aiškinsis jau tikrinimo metu.
Eglė trumpai susirašė veiksmų seką: dokumentai, aiškus atsisakymas garsiai, skambutis, pareiškimas. Tai nebuvo keršto planas. Tai buvo tvarka — būtent tai, ko Tomo giminėje niekada nemėgo.
Birželio 10-osios rytą Eglė į „Joniškį“ atvažiavo 10.40 val. Varteliai buvo užsklęsti senu vidiniu skląsčiu. Iš lauko pusės kabėjo žalvarinė lentelė: „Privati nuosavybė“. Tėvas ją pritvirtino dar tada, kai perdavė Eglei namą. Anksčiau jai atrodydavo, kad toks užrašas paprastai sodų gyvenvietei pernelyg griežtas. Dabar į tuos žodžius ji žiūrėjo kaip į dar vieną spyną, tik be metalo.
Viduje viskas stovėjo savo vietose: sodo pirštinės verandoje, tuščios lentynos mažajame kambaryje, užrakinta įrankių spinta. Eglė tyčia perėjo per kambarius ir nufilmavo trumpą vaizdo įrašą. Ne prisiminimui ir ne grožiui. Tam atvejui, jeigu vėliau atsirastų svetimų daiktų ir prasidėtų kalbos: „Mes čia jau gyvenome.“
12.07 val. suskambo telefonas. Skambino Janina.
– Egle, ką tu išdarinėji? – anyta pradėjo net nepasisveikinusi. – Rasa visą naktį ant nervų. Vaikai klausinėja, kodėl teta Eglė tokia gobši.
– Todėl, kad teta Eglė savo namo neatiduoda svetimam persikraustymui.
– Svetimam? Ji tavo vyro sesuo.
– Būtent. Vyro sesuo, o ne savininkė.
Janina garsiai atsiduso.
– Prisidengė popieriais ir vaidina teisuolę. Reikia žmoniškai gyventi. Rasai dabar sunkus metas, Mantas ieško darbo, vaikai vasarą mieste kankinasi. O tu viena sėdi name su devynių arų sklypu.
– Janina, jeigu jums taip gaila Rasos, priimkite ją pas save.
Kitame laido gale balsas akimirksniu sukietėjo.
– Pas mane nėra vietos.
– Turite laisvą kambarį.
– Pas mane remontas. Be to, aš jau nebe jauna, man triukšmas kenkia.
– Vadinasi, pas jus triukšmauti negalima, o pas mane — galima?
Anyta kurį laiką tylėjo. Paskui prabilo žemiau, bet dar pikčiau:
– Nevesk Tomo iš kantrybės. Vyras ilgai tokių dalykų netoleruos. Liksite tu viena su savo rūmais ir dar prisiminsi, kaip šeimą nuo savęs nustūmei.
– Jeigu šeima prasideda nuo svetimo rakto ir krovėjų, tokios šeimos man nereikia.
Eglė pirmoji nutraukė pokalbį.
13.20 val. prie vartelių sustojo baltas krovininis mikroautobusas. Iš paskos privažiavo sidabrinis Rasos visureigis. Iš jo išlipo Mantas, vilkintis darbine liemene, iškart atidarė krovinių skyrių ir sušuko krovėjams, kad negaištų. Viduje matėsi dėžės, maišai, išardyta vaikiška lova ir didelė plastikinė dėžė su užrašu „Virtuvė“.
Rasa išlipo paskutinė. Ji vilkėjo ryškią striukę, o ant rankos tabalavo raudonas pakabukas su raktu. Į namą ji nužvelgė taip, lyg tikrintų, ar jos numeris paruoštas tinkamai.
– Na? – garsiai metė ji Eglei. – Atrakink. Krovėjai ne už ačiū laukia.
Eglė stovėjo ant prieangio, telefoną laikydama rankoje.
– Apsisukite ir važiuokite atgal. Aš nesutinku, kad čia įsikeltumėte.
– Nepradėk prie vaikų, – Rasa mostelėjo Mato ir Ugnės pusėn. – Mes butą jau atlaisvinome. Tomas sakė, kad viskas sutarta.
– Tomas mano namu nedisponuoja.
Mantas priėjo prie vartelių ir pašaipiai šyptelėjo.
– Moterie, mes daiktus iškrausim, o jūs paskui ramiai pasikalbėsit. Kam žmones laikyti?
– Jokių daiktų jūs čia neiškrausite.
– Ir ką tu padarysi? – Rasa pakėlė raktą. – Priėjimą mes turime.
Ji įkišo raktą į spyną. Eglė nebėgo prie jos, negriebė už rankos ir nesileido į ginčą su Mantu. Ji įjungė telefone įrašymą ir aiškiai, taip, kad girdėtų visi, pasakė:
– Rasa Morkūniene, aš, Eglė Kazlauskienė, šio namo ir sklypo savininkė, draudžiu jums, jūsų vyrui ir krovėjams eiti į sklypą bei nešti daiktus. Leidimo gyventi čia nesu davusi.
Rasa pasuko raktą. Spyna spragtelėjo, bet varteliai neatsivėrė — iš vidaus juos laikė skląstis. Mantas iškart palinko prie tvoros, lyg bandytų įžiūrėti, ar pro plyšį neįmanoma pasiekti skląsčio ranka.
– Nelieskite tvoros, – pasakė Eglė ir surinko budėtojų numerį. – Mano adresas: sodų bendrija „Joniškis“, sklypas priklauso man. Žmonės su svetimu raktu mėgina patekti į teritoriją ir įnešti daiktus, nors aš aiškiai atsisakiau. Nuosavybės dokumentus turiu su savimi.
Rasos šypsena staiga dingo.
– Tu rimtai skambini?
– Taip.
– Tomai! – ji riktelėjo kelio pusėn, nors Tomo ten dar nebuvo. – Pažiūrėk, iki ko tavo žmona nusirito!
Krovėjai atsitraukė nuo mikroautobuso. Vienas jų Mantui pasakė, kad į šeimyninius konfliktus jie nesikiša. Mantas susierzinęs trenkė krovinių skyriaus durelėmis, tačiau nuo vartelių nepasitraukė.
Tomas atvyko po dešimties minučių kartu su Janina. Anyta iš automobilio išlipo pirmoji ir, net nepažvelgusi į dėžes, iškart patraukė Eglės link.
– Tu policiją prieš savus kvieti? – sušnypštė ji. – Gėda per visą Joniškį.