– Policiją kviečiu ne dėl giminystės, o dėl mėginimo įvažiuoti į mano namų teritoriją, – šaltai atsakė Eglė.
– Nedrįsk taip kalbėti apie Rasą, – tuoj pat užsipuolė Janina. – Ji su vaikais.
– Vaikai nesuteikia teisės užimti svetimų kambarių.
Tomas priėjo arčiau vartelių. Buvo matyti, kad jis bando išlaikyti ramų balsą, tačiau jam tai sunkiai sekėsi.
– Egle, atrakink. Susitvarkysime be policijos. Rasa pasikarščiavo, tu irgi. Tegul daiktus kol kas sukrauna į pašiūrę, o vakare viską ramiai aptarsime.
– Ne.
– Tai tik dėžės ir baldai.
– Ne, Tomai. Tai ne „tik daiktai“. Tai įsikraustymo pradžia, ir tu puikiai tai supranti.
Rasa akimirksniu įsiterpė, lyg būtų laukusi būtent šių žodžių.
– Žinoma, kad įsikraustymo! O kur mums dabar dėtis? Juk pats sakei, kad ji pabambės ir nusiramins.
Tomas staigiai atsisuko į seserį. Tik dabar, pirmą kartą per visą dieną, jam nušvito, kad Rasa nepadeda jam išsisukti. Priešingai – kiekviena jos frazė dar labiau jį klampino.
– Aš sakiau, kad pasikalbėsiu su Egle, – neaiškiai sumurmėjo jis.
– Netiesa. Tu pasakei: „Raktą turėsite, kraustykitės, aš viską sutvarkysiu.“
Eglė pažvelgė į vyrą. Jai nebereikėjo nieko aiškinti ar įrodinėti. Svarbiausią dalyką Rasa ištarė pati.
Už posūkio pasirodė policijos automobilis. Saulius Žukauskas išlipo kartu su kitu pareigūnu, pasisveikino ir paprašė dokumentų. Eglė padavė jam aplanką, savo asmens dokumentą ir atspausdintus susirašinėjimus.
Rasa iškart prabilo pakeltu balsu:
– Čia šeimos reikalas. Mes ne vagys. Atvažiavome pas brolį, jis pats leido.
Saulius Žukauskas atsigręžė į Tomą.
– Jūs esate šio namo arba sklypo savininkas?
Tomas nepratarė nė žodžio.
– Ne, – už jį atsakė Eglė. – Savininkė esu aš. Čia išrašas.
Pareigūnas pervertė pateiktus lapus ir tada atsisuko į Rasą.
– Be savininkės sutikimo į sklypą neinate ir daiktų nenešate. Jei manote, kad turite teisę čia gyventi, spręskite tai nustatyta tvarka. Šiuo metu jums aiškiai pasakyta, kad leidimo nėra.
Mantas susiraukė.
– Bet mes turime raktą.
– Raktas nėra teisės gyventi patvirtinimas, – ramiai paaiškino pareigūnas. – Ypač tada, kai savininkė tiesiogiai prieštarauja.
Rasa paraudo iš pykčio.
– Vadinasi, mes su vaikais turime likti gatvėje? Dėl jos gobšumo?
Eglė pirmą kartą tą dieną atsakė ne Rasai, o anytai.
– Janina, pas jus yra laisvas kambarys. Juk jūs šeima.
Janina tuojau pat nusuko akis į šalį.
– Pas mane remontas. Ir spaudimas šokinėja. Man negalima triukšmo.
Rasa lėtai pasisuko į motiną.
– Tai pas tave negalima, o čia galima?
– Nepradėk, – suirzusi burbtelėjo Janina. – Aš jau nebe jauna, man reikia ramybės.
– O man ką daryti? – Rasos balsas persimainė, jame suskambo įniršis. – Tomas sakė, kad viskas sutarta!
Tomas stovėjo prie vartelių ir spoksojo į žemę. Jo, kaip rūpestingo gelbėtojo, vaidmuo baigėsi tą pačią akimirką, kai teko atsakyti už savo pažadus.
Eglė išsitraukė telefoną ir atidarė susirašinėjimą.
– Prašau priimti mano pareiškimą. Čia Rasos žinutė apie persikraustymą. Čia Tomo žinutė, kad jis davė raktą. Šiandien jie atvažiavo su daiktais, po mano atsisakymo bandė atrakinti vartelius ir įnešti turtą į sklypą.
Tomas pakėlė galvą.
– Tu rodai ir mano žinutes?
– Taip. Nes tu be mano sutikimo išdalijai prieigą prie mano namų.
– Tu atsisukai prieš savus.
– Ne, Tomai. Tai jūs atėjote prieš mane.
Saulius Žukauskas be jokių nereikalingų pastabų užrašinėjo paaiškinimus. Būtent tas ramus, sausas oficialumas smogė stipriausiai. Nei Rasa, nei Janina nebegalėjo nukreipti pokalbio į įprastą „mes gi giminės“ vagą. Popieriuje liko ne nuoskaudos ir ne šauksmai, o veiksmai: raktas, krovėjai, bandymas atrakinti vartelius, savininkės atsisakymas.
Krovėjai pareikalavo sumokėti už prastovą ir iškvietimą. Mantas dar mėgino ginčytis, bet greitai suprato, kad niekas už ačiū dėžių atgal nevežios. Rasa dabar šaukė jau ne ant Eglės, o ant Tomo:
– Tu mus pakišai! Aš žmonėms pasakiau, kad kraustomės. Butą atidavėme. Daiktus susikrovėme. Ir kas dabar?
Tomas pabandė pasakyti, kad viską buvo galima išspręsti gražiai, bet net Janina į jį nepažvelgė. Jai šią akimirką rūpėjo tik viena – išsigelbėti pačiai.
– Rasa, porai dienų važiuosite pas mane, – nenoriai ištarė ji. – Tik visų daiktų nesineškite. Pas mane tikrai mažai vietos.
Rasa trumpai, piktai nusijuokė.
– Aišku. Į Eglės namus galima ir su lovomis, o pas tave – „visų daiktų nesineškite“.
Eglė tylėjo. Šiai scenai jos dalyvavimo jau nebereikėjo. Žmonės, kurie prieš valandą spaudė ją vieningu frontu, dabar tarpusavyje dalijosi nepatogumus, pinigus už mikroautobusą ir vienas kitam duotus pažadus.
Pareigūnas grąžino Eglei dokumentus.
– Pareiškimas bus užregistruotas. Apie patikrinimo rezultatus jus informuos. Šiuo metu jiems išaiškinta: be jūsų sutikimo įeiti ir iškrauti daiktų negalima.
– Ačiū, – pasakė Eglė.
Rasa tai išgirdo ir įsmeigė į ją piktą žvilgsnį.
– Patenkinta? Gimines pažeminai, vaikus į kelią išvarei.
– Ne, Rasa.