— Ką tu čia darai, streiką paskelbei?! — piktai burbtelėjo vyras. — Mama viena nesusitvarko, o tu tik telefoną maigai!
Eglė sėdėjo savo kambaryje prie darbo stalo ir tikrino naujo kliento interneto svetainės maketą. Nešiojamojo kompiuterio ekrane mirgėjo spalvoti blokai, šriftų pavyzdžiai, piktogramos. Jau ketverius metus ji dirbo nuotoliniu būdu kaip interneto dizainerė, ir toks darbas nešė visai neblogas pajamas. Užsakymų netrūko, dienotvarkę ji dėliojosi pati, todėl toks gyvenimo ritmas jai puikiai tiko.
Svetainėje trakštelėjo durys, ir į butą įėjo Tomas. Nusivilkęs striukę, pakabino ją spintoje, o tada nuėjo į virtuvę.
— Egle, tu namie? — šūktelėjo jis.
— Taip, dirbu! — atsiliepė ji, nė neatitraukdama akių nuo monitoriaus.
Po akimirkos Tomas pasirodė jos kambario tarpduryje ir atsirėmė į staktą.
— Paklausyk, man reikia su tavimi pasikalbėti. Rimtai.
Eglė pagaliau nukreipė žvilgsnį nuo ekrano į vyrą. Iš jo veido buvo aišku, kad pokalbis nebus lengvas.
— Kas nutiko?
— Dėl mamos, — Tomas pirštais perbraukė per nosies viršų. — Jos namas kaime visai baigia subyrėti. Stogas leidžia vandenį, krosnis dūmija, sienos drėksta. Ji ten žiemos tikrai neištvers.
Eglė įsitempė. Ji jau nujautė, kur link jis suka.
— Ir ką tu siūlai?
— Na… reikėtų ją pasiimti pas mus. Bent jau žiemai, — Tomas vengė jos akių. — Butas trijų kambarių, kaip nors tilpsime.
Eglė atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Oną per trejus santuokos metus buvo mačiusi vos kelis kartus, tačiau po kiekvieno susitikimo likdavo nemalonus kartėlis. Vyro motina buvo griežta, valdinga moteris, įsitikinusi, kad viską supranta geriau už kitus.
— Tomai, ar tu suvoki, kaip tai apsunkins mūsų gyvenimą?
— Ji mano mama, Egle. Negaliu palikti jos tame griūvančiame name, — jis pagaliau pažvelgė žmonai į akis. — Prašau.
Eglė sunkiai atsiduso. Atsisakyti ji nepajėgė — Tomas tai būtų priėmęs kaip išdavystę. Be to, pati suprato: pagyvenusio žmogaus tokiomis sąlygomis vieno palikti tikrai negalima.
— Gerai, — galiausiai sutiko ji. — Bet tik žiemai. Ir ji nesikiša į mūsų reikalus.
— Žinoma, žinoma! Ačiū tau, mieloji! — Tomas su palengvėjimu iškvėpė ir pabučiavo ją į viršugalvį.
Butas iš tiesų buvo trijų kambarių ir priklausė Eglei. Prieš penkerius metus ji jį paveldėjo iš močiutės, dar prieš susipažindama su Tomu. Po vestuvių jie tiesiog apsigyveno čia dviese. Tomas dirbo vadybininku statybų įmonėje, uždirbo vidutiniškai, tad nei paskolai, nei didesnio būsto nuomai pinigų nebūtų užtekę.
Ona atvyko po savaitės. Tomas nuvažiavo jos parsivežti į kaimą ir grįžo su trimis milžiniškais lagaminais bei dviem krepšiais.
— Laba diena, Ona, — Eglė pasitiko anytą prie durų ir mėgino paimti vieną lagaminą.
— Laba, — sausai atsakė ši ir kritišku žvilgsniu perbraukė per butą. — Vadinasi, čia man reikės gyventi?
— Taip, štai jūsų kambarys, — Eglė parodė į tolimesnį miegamąjį. — Pastatėme lovą, spintą, sudėjome viską, ko gali prireikti.
Ona įėjo vidun, apsidairė ir nepatenkinta susiraukė.
— Ankštoka. Na, tiek to, žiemą kaip nors pratempsiu.
Ji ėmė kraustyti daiktus, o Eglė nuėjo į virtuvę, jausdama pilve kylantį susierzinimą. „Ankštoka“ — kambarys buvo penkiolikos kvadratinių metrų, vienam žmogui daugiau nei pakankamai.
Pirmosios dienos praėjo palyginti ramiai. Ona įsikūrė, išsidėliojo atsivežtus daiktus, apžiūrėjo butą. Eglė dirbo savo kambaryje, Tomas kasdien važinėjo į biurą, o anyta kol kas tyliai užsiėmė savais reikalais.