Tačiau po savaitės ramybė baigėsi. Ona, matyt, pasijuto nebe viešnia, o tikra namų šeimininkė, ir nusprendė, kad bute būtina įvesti jos tvarką. Vieną rytą Eglė grįžo iš virtuvės su kavos puodeliu rankoje ir sustingo tarpduryje: svetainės lentynose visos jos knygos buvo perdėliotos.
— Ona, kam reikėjo viską keisti? — paklausė ji, sustojusi kambario viduryje.
— Kaip tai kam? Tvarką darau, — anyta ramiausiai braukė dulkes nuo lentynos. — Čia buvo tikras chaosas. Knygos sudėtos bet kaip, viena aukštesnė, kita žemesnė. Aš jas surikiavau pagal dydį — dabar bent akiai malonu.
— Bet man buvo patogu taip, kaip buvo…
— Patogu! — prunkštelėjo Ona. — Jūs, jauni, išvis nebežinot, kas yra tvarka. Į virtuvę irgi užmečiau akį: puodai sugrūsti kaip papuola, kruopos supiltos į visokius stiklainius… Reikės viską perdaryti iš pagrindų.
Eglė stipriai sučiaupė lūpas, bet nutylėjo. Ji nenorėjo kelti barnio dėl knygų, nors viduje jau nemaloniai virė. Apsisukusi ji grįžo į savo kambarį ir tyliai uždarė duris.
Kuo toliau, tuo labiau Ona ėmė kištis į kiekvieną smulkmeną. Jai neįtiko, kaip Eglė verda sriubą, ji nuolat kartojo, kad namuose per mažai švaros, kad skalbti reikėtų dažniau, o indus plauti visai kitaip. Kai Eglė bandydavo apie tai kalbėtis su Tomu, šis tik numodavo ranka. Esą mama nieko blogo nenori, tik padeda, todėl nereikia visko imti į širdį.
Vieną trečiadienio rytą Eglė sėdėjo prie kompiuterio ir gludino didelio kliento reklaminio puslapio dizainą. Iki termino buvo likusios vos dvi dienos, o darbų dar laukė begalė. Ji susikaupusi stumdė elementus ekrane, derino šriftus ir tarpus, kai durys staiga plačiai atsivėrė, o į kambarį įžengė Ona.
— Egle, tu gal nieko veikti neturi? — tarė ji, atsistojusi ant slenksčio ir įsirėmusi rankomis į šonus. — Nubėk į parduotuvę. Pietums reikia produktų. Bulvės baigėsi, dar svogūnų ir morkų paimk.
Eglė atsisuko.
— Ona, aš dirbu. Po pusvalandžio turiu pokalbį su užsakovu.
— Dirbi! — paniekinamai mostelėjo anyta. — Sėdi internete ir paveikslėlius tampai. Čia ne darbas. Va aš jaunystėje fabrike plušėjau — ten tai buvo darbas!
— Tai mano profesija, ir iš jos uždirbu pinigus. Dabar į parduotuvę išeiti negaliu.
— Negali? O kas tada eis? Gal man, tokio amžiaus, laiptais lakstyti? Man nugarą skauda!
Eglė giliai įkvėpė, nurydama aštresnį atsakymą.
— Pakalbėkime apie tai vėliau. Antrą valandą baigsiu svarbiausius darbus ir tada nueisiu.
Ona kažką nepatenkintai sumurmėjo, apsisuko, išėjo ir taip trenkė durimis, kad net sienos sudrebėjo.
Kitą dieną viskas pasikartojo. Eglė skaitė naujo kliento techninę užduotį, kai anyta vėl įsiveržė be jokio beldimo.
— Egle, tuojau pat ateik padėti tvarkytis! Viena niekaip nespėju, butas didžiulis!
— Man darbo dienos vidurys, — Eglė net neatsisuko, akimis likdama prie monitoriaus.
— Štai apie ką ir kalbu — jokios naudos! Sėdi namie ir nieko neveiki. Kelkis ir padėk!
— Aš. Dirbu, — pro sukąstus dantis ištarė Eglė.
— Darbas mat! Tikra moteris namus prižiūri, o ne į ekraną spokso!
Šįkart Eglės kantrybė trūko.
— Ona, gana veržtis į mano kambarį be beldimo! Čia mano erdvė ir mano darbo vieta. Aš uždirbu pinigus, beje, ir tam, kad jūs galėtumėte čia gyventi.
Anyta demonstratyviai įsižeidė ir išėjo garsiai trepsėdama. Vakare, kai Tomas grįžo namo, ji tuoj pat pasiskundė sūnui, kad marti ją įžeidė. Tomas pasikalbėjo su Egle, tačiau pokalbis greitai pasuko į aklavietę.
— Egle, kodėl taip šiurkščiai kalbėjai su mama? Ji juk vyresnio amžiaus žmogus.
— Tomai, ji nuolat išmuša mane iš darbo ritmo. Turiu terminus, klientus ir atsakomybę.
— Ir ką? Negali jai padėti bent penkias minutes?
— Penkias minutes? Taip nutinka po dešimt kartų per dieną.