– Ona, tau reikės nuimti pinigus nuo indėlio. Geriausia būtų rytoj iš pat ryto, kol bankas dar neužsidarė savaitgaliui.
Jonas tai ištarė taip kasdieniškai, lyg būtų paprašęs nupirkti duonos. Jis sėdėjo prie virtuvės stalo, nykščiu slinko per naujienas telefone ir nė nepakėlė akių į žmoną. Ant viryklės tyliai kunkuliavo mėsos sultinys, o virtuvę buvo pripildęs sodrus lauro lapų ir juodųjų pipirų kvapas. Ona, sustingusi prie kriauklės su iki pusės nuskusta morka rankoje, lėtai pasuko galvą. Akimirką jai pasirodė, kad per tekančio vandens šniokštimą ji tiesiog ne taip išgirdo. Užsukusi čiaupą, ji nusausino šlapias rankas į languotą virtuvinį rankšluostį.
– Nuimti pinigus? – ramiai pakartojo ji, nors viduje jau ėmė veržtis kieta nerimo spyruoklė. – Nuo kurio indėlio, Jonai?
Vyras pagaliau atplėšė žvilgsnį nuo ekrano. Jo veide atsirado ta pažįstama globėjiškai pašaipi išraiška, kurią jis paprastai pasilikdavo neprotingiems vaikams. Atsilošęs į kėdės atlošą, jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– O nuo kurio gi dar? Nuo tavo kaupiamojo. Mano sąskaitoje, pati žinai, tuščia. Atsirado nenumatytų aplinkybių, reikia skubiai įnešti pinigų. Suma nemaža, apie aštuonis tūkstančius eurų. Aš jau paskaičiavau: tavo santaupų kaip tik pakaks, kad viską uždarytume be nereikalingo tampymosi.
Ona priėjo prie stalo, atsargiai atitraukė kėdę ir atsisėdo priešais vyrą. Aštuoni tūkstančiai. Tai buvo pinigai, kuriuos ji kaupė pastaruosius ketverius metus, atsisakydama normalių atostogų, brangesnių drabužių ir vizitų pas kosmetologę. Ji dirbo vyriausiąja buhaltere nedidelėje gamybos įmonėje, parsinešdavo papildomas ataskaitas namo ir vakarais sėdėdavo prie kompiuterio tol, kol akyse imdavo graužti. Šios santaupos turėjo būti skirtos kapitaliniam sodo namo remontui – namo, kurį ji paveldėjo iš tėvų. Jonas tai puikiai žinojo. Jie ne kartą buvo kalbėję, kaip pakeis stogą, įdės naujus langus ir įrengs padorų šildymą, kad ten būtų galima važiuoti ne tik vasarą, bet ir visus metus.
– Kokios dar nenumatytos aplinkybės? – Ona stengėsi valdyti balsą, tačiau ant kelių sunerti pirštai išdavikiškai pabalo.
Jonas sunkiai atsiduso, visu savo kūnu parodydamas, kaip jį vargina tokie, jo manymu, nereikalingi klausimai.
– Mariui prireikė pagalbos.
Marius buvo Jono sūnus iš pirmosios santuokos. Suaugęs, trisdešimtmetis vyras, nuolat keičiantis darbus, vis dar „ieškantis savęs“ ir reguliariai įklimpstantis į miglotas istorijas. Ona posūnio atžvilgiu laikėsi neutraliai: jis į jų gyvenimą beveik nesikišo, pasirodydavo tik per šventes arba tada, kai kažko prireikdavo.
– Jam bėdos su verslu? – pasitikslino Ona.
– Galima ir taip pasakyti, – Jonas nusuko akis į langą. – Jis buvo pasiėmęs įrangą lizingu savo padangų montavimo dirbtuvėms. Reikalai nepajudėjo. Vieta pasirodė prasta, konkurentai užspaudė. Trumpai tariant, susidarė skola. Ir ne šiaip skola, o rimtiems žmonėms. Jeigu iki pirmadienio neatsiskaitys, Mariui gresia teismas, sąskaitų areštas ir automobilio paėmimas. O automobilis jam būtinas, jis dabar dar taksi prisiduria. Aš, kaip tėvas, negaliu stovėti nuošalyje.
Ona klausėsi šio padriko aiškinimo, ir jos galvoje, pripratusioje prie tikslių skaičių, balansų ir aiškių eilučių, niekaip nesusidėliojo vientisas vaizdas.
– Palauk. Marius pasiėmė įrangą, verslas žlugo. Kuo čia dėti mes? Ir svarbiausia – kodėl kalbi taip, lyg jau būtum nusprendęs už mus abu? Mano indėlis – tai mūsų sodo namo stogas ir langai.
– Ona, koks dar stogas? – Jonas pakėlė balsą, jame jau aiškiai pasigirdo susierzinimas. – Vaikinui gyvenimas griūva! Apie kokius langus galima kalbėti, kai artimam žmogui ant kulnų lipa teismai ir antstoliai? Tas sodas gali palaukti. Per porą metų tavo lūšna nesugrius. O čia – šeimos garbės reikalas.
Žodis „lūšna“, mestas lyg tarp kitko, Onai pervėrė širdį skaudžiau negu pats prašymas atiduoti pinigus.