Onai tėvų namai nebuvo šiaip pastatas. Tai buvo vieta, kur ji atgaudavo kvapą. Ten prabėgo jos vaikystė, ten kiekviena lenta, kiekviena vinis priminė mirusio tėvo rankas.
– Kokios šeimos garbės, Jonai? – prislopintu balsu paklausė ji. – Marius jau suaugęs vyras. Rizikavo pats. Kodėl mano nemiegotos naktys ir metų metais taupyti pinigai turi užkamšyti jo neapgalvotus sprendimus?
Jonas staigiai palinko per stalą, alkūnėmis įsirėmė į jo kraštą. Veidą išmušė raudonos dėmės.
– Todėl, kad mes susituokę! Normaliose šeimose ir pinigai bendri, ir bėdos bendros. Tu mano žmona, vadinasi, turi būti mano pusėje. Aš tau aiškiai lietuviškai sakau: sūnui jau pažadėjau, kad jo reikalą sutvarkysiu. Nori, kad jo akyse atrodyčiau kaip tuščiai plepantis nevykėlis?
Štai kur buvo esmė. Jis jau pažadėjo. Svetimais pinigais pasirūpino taip lengvai, lyg jie priklausytų jam, net nepasivarginęs pasitarti. Tik tam, kad prieš sūnų, kuriuo po skyrybų su pirmąja žmona daugelį metų beveik nesirūpino, pasirodytų dosnus ir patikimas tėvas.
Per Onos mintis staiga praslinko visi penkeri jų bendro gyvenimo metai – ryškiai, negailestingai, tarsi sustabdyta kino juosta. Kai susipažino, Jonas jai atrodė kaip ramus uostas. Išsilavinęs, mandagus, gražiai asistuojantis, kalbantis apie pagarbą, rūpestį ir partnerystę. Jis atsikraustė į jos erdvų trijų kambarių butą, kurį Ona buvo nusipirkusi dar gerokai iki jų pažinties. Iš pradžių viskas atrodė tvarkinga. Tačiau pamažu kasdienybė susidėliojo į keistą, tik jai vienai naudingą schemą.
Maistą pirko Ona. Komunalinius mokesčius mokėjo Ona. Sugedusią buitinę techniką keitė taip pat ji. Jonas dirbo inžinieriumi projektavimo biure, uždirbdavo visai neblogai, bet jo alga kažkur paslaptingai išgaruodavo. Tai automobiliui prireikdavo brangių detalių, tai garderobą reikėdavo atnaujinti, tai atsirasdavo mokamos sporto kanalų prenumeratos. Kai Ona nedrąsiai užsimindavo, kad būtų teisinga abu atlyginimus dėti į bendrą katilą, jis visuomet rasdavo rimtai skambantį pasiteisinimą: draudimą pratęsti, dantis susitvarkyti, dar kokį neatidėliotiną reikalą padengti. Galiausiai jų „bendras“ biudžetas laikėsi vien ant Onos pečių.
Ji kentėjo. Vis kartojo sau, kad pinigai gyvenime ne svarbiausia, kad svarbiau turėti šalia vyrą. Tik kai vonioje prakiuro čiaupas, tas „vyriškas petys“ pasiūlė kviesti santechniką iš namą prižiūrinčios įmonės, nes, pasak jo, „ne karališkas reikalas po vamzdžius knistis“. Sąskaitą už meistro darbą, žinoma, apmokėjo Ona.
– Aš pinigų nenuimsiu, Jonai, – jos balsas liko ramus, bet jame atsirado plieninė gaida, kurią jos pavaldiniai darbe puikiai pažinojo kaip ženklą nebesiginčyti.
Vyras kelis kartus sumirksėjo, tarsi būtų neteisingai išgirdęs.
– Kaip tai nenuimsi?
– Taip ir suprask. Tai mano santaupos. Kaupiau jas konkrečiam tikslui. Tavo sūnus į skolas įlindo savo noru. Tegul ima vartojimo paskolą, susiranda antrą darbą, parduoda automobilį, galų gale. Jo neatsakingumo finansuoti neketinu.
Jonas pašoko nuo kėdės. Taburetė šaižiai sugirgždėjo ir nuslydo per linoleumą.
– Vadinasi, štai kaip! Kai patogu gyventi santuokoje, mes šeima, o kai reikia padėti – jau ne tavo daržas? Tu paprasčiausiai savanaudė, šalta skaičiuotoja! Tau tavo lentos sode brangesnės už gyvą žmogų!
– Nedrįsk rėkti mano namuose, – lediniu tonu nukirto Ona ir lėtai pakilo nuo stalo. – Ir nedrįsk dangstytis šeima. Šeima yra tada, kai tariamasi, o ne kai vienas pastato kitą prieš faktą ir ima dalinti svetimu darbu uždirbtus pinigus.
Ji nusisuko į viryklę, kad nugraibytų putas nuo sultinio. Pirštai truputį virpėjo, tačiau parodyti silpnumo jam ji neketino. Už nugaros Jonas sunkiai, piktai alsavo.
– Gerai, – pro sukąstus dantis išspaudė jis. – Labai gerai. Jeigu jau taip keli klausimą, išeitį susirasiu pats. Bet įsidėmėk, Ona: šito aš tau neatleisiu. Požiūris į vyrą pasimato nelaimėje. Ir šio išbandymo tu neišlaikei.
Jis staigiai apsisuko, išėjo į koridorių, triukšmingai nutraukė nuo pakabos striukę ir trenkė lauko durimis.