Vyro motina virtuvėje įtaisė kamerą, o Rasa ją aptiko visai atsitiktinai — už duoninės. Mažas juodas objektyvas buvo atsuktas tiesiai į valgomojo stalą.
Iš pradžių Rasai net ranka krūptelėjo: nuplėšti tą daiktą nuo vietos ir sviesti į šiukšliadėžę. Tačiau ji susitvardė. Jeigu Janina ją stebi, vadinasi, tam yra priežastis. Ir Rasa nusprendė išsiaiškinti, ko anytai iš tikrųjų reikia.
Jiedu su Tomu gyveno jo dviejų kambarių bute. Rasa dirbo mokykloje: rytais išeidavo dar tamsoje, o namo parsirasdavo tik vakarop. Tomas triūsė gamykloje ir paprastai grįždavo kiek vėliau už ją.
Jų gyvenimas tekėjo ramiai, be didesnių sukrėtimų, kol prieš kelis mėnesius į butą atsikraustė Tomo mama Janina.
– Tik laikinai, – pareiškė ji, pastatydama lagaminą koridoriuje. – Kol Mantas susitvarkys su būstu.
Mantas, jaunesnysis jos sūnus, neteko nuomojamo buto: šeimininkas jį pardavė, todėl vyrukas dabar glaudėsi tai pas vienus draugus, tai pas kitus.
Nuo pat pirmos dienos Janina ėmė tvarkytis taip, lyg šis butas būtų priklausęs jai. Iš pradžių perdėliojo indus pagal savo supratimą, paskui nuo palangės pašalino Rasos fikusą, nes, anot jos, „nuo jo tik dulkės renkasi“.
Kiekviena vakarienė taip pat virsdavo pastabų vakaru. Tai druskos per daug, tai mėsa per kieta, tai salotos „ne tokios“. Rasa tylėdavo, nors viduje po truputį kaupėsi kartėlis.
Tomas į žmonos nusiskundimus atsakydavo vis tuo pačiu:
– Mama jau nebe jauna. Pakentėk truputį, greitai ji išvažiuos.
Vieną vakarą Rasa pastebėjo, kaip Tomas virtuvės spintelėje slepia aplanką su buto dokumentais. Įkišęs jį už kruopų stiklainių, jis pusbalsiu sumurmėjo kažką panašaus į: „Čia tikrai neprapuls.“
Kaip tik tuo metu į virtuvę įėjo Janina. Ji stabtelėjo prie viryklės, akimis slystelėjo spintelės pusėn, tačiau nieko nepasakė. Tąsyk Rasa tam nesuteikė reikšmės. O reikėjo.
Maždaug prieš savaitę, per vakarienę, Janina lyg tarp kitko pranešė:
– Laiptinėje, virš mūsų durų, pakabinau kamerą. Dabar visokio plauko žmonių vaikšto, atsarga gėdos nedaro.
Tomas padėjo jai prijungti kamerą prie belaidžio interneto, o programėlė liko jo telefone. Rasa tik linktelėjo ir netrukus viską pamiršo. Kamera laiptinėje — tebūnie, jei taip jiems ramiau.
Tačiau ta, kuri slėpėsi už duoninės, buvo jau antra. Ir apie ją Janina nė žodžiu nebuvo užsiminusi.