Prisiminti buvo dėl ko. Prieš pusmetį nutiko įvykis, kuris Rasai iki šiol lyg rakštis sėdėjo širdyje. Janina tada apkaltino ją išmetus jos vaistus širdžiai. Tomas, nė nesigilindamas, stojo motinos pusėn. Vėliau pakuotė atsirado už sofos, tačiau atsiprašymo Rasa taip ir neišgirdo. Tomas tik mestelėjo pro dantis:
– Na štai, atsirado.
Nuo tos dienos ji įsikalė vieną paprastą taisyklę: kai nėra įrodymų, jos žodis prieš Janinos žodį visada baigiasi Rasos pralaimėjimu.
Kartą, dar prieš pietus, Janina susiraukė, tarsi virtuvėje būtų pasklidęs nemalonus kvapas, ir priekaištingai tarė:
– Rasa, tu ir vėl tuos pusfabrikačius verdi? Kiek galima?
Tomas nė nebandė jos užstoti, o Rasa buvo taip pavargusi, kad ginčytis paprasčiausiai nebeturėjo jėgų.
Kitą dieną Janina, sėdėdama virtuvėje, paskambino draugei ir kalbėjo taip garsiai, kad neįmanoma buvo negirdėti:
– Mano marti visiškai nevykusi, vargšas Tomas su ja kankinasi. O ką jis padarys? Jis minkšto būdo, visas į tėvą.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo pradžia. Iš Rasos piniginės ėmė dingti smulkesni banknotai. Iš pradžių ji nekėlė triukšmo, aiškino sau, kad pati kažkur išleido ir pamiršo, pyko ant savo išsiblaškymo.
Paskui prapuolė jos žieminiai batai.
– Aš jų tikrai niekur neliečiau, – ramiai pareiškė Janina. – Gal pati išmetei?
– Aš? – Rasa net išsižiojo. – Savo pačios batus?
– Na, visko juk pasitaiko… – Janina tik skėstelėjo rankomis.
Radusi virtuvėje paslėptą kamerą, Rasa įvedė jos modelį į paiešką ir gamintojo puslapyje aptiko instrukciją su standartiniu slaptažodžiu. Janina jo, žinoma, nebuvo pakeitusi. Prisijungti prie įrenginio pavyko be jokio vargo, ir Rasa atsidarė įrašų archyvą.
Ekrane pasirodė jos pačios virtuvė. Joje sukiojosi Janina. Ji veikė kantriai ir tvarkingai: vieną po kitos atidarinėjo spinteles, traukė lauk stiklainius, žvilgčiojo už jų, paskui viską dėliojo atgal. Kamera buvo pigi, garsas neįsirašinėjo, todėl suprasti, ko tiksliai anyta ieško, Rasa negalėjo.
Kitame įraše Janina su kažkuo kalbėjosi telefonu. Ji mosikavo rankomis, kažką užrašė ant popieriaus skiautės ir įsikišo lapelį į chalato kišenę.
Be garso ir šįkart nebuvo įmanoma suvokti, apie ką sukosi pokalbis. Vis dėlto Rasa, dėl visa ko, abu įrašus parsisiuntė į savo telefoną.
Įnikusi aiškintis Janinos užmačių, ji beveik nepastebėjo, kad pasikeitė ir Tomas. Vakarais jis vis dažniau įsikniaubdavo į telefoną, o Rasai priėjus akimirksniu pasidarydavo įsitempęs.