Durų skambutis nuaidėjo kaip tik tada, kai Rasa vonioje ruošėsi miegui. Jos vyras Darius jau senokai knarkė ant sofos, visiškai atsiribojęs nuo pasaulio. Rasa krūptelėjo, bet vis dėlto priėjo prie durų.
— Atidarykit! Matau, kaip kažkas akutę užstojo! — už durų nugriaudėjo Linos balsas.
Dariaus sesuo niekada nemokėjo pasirodyti tyliai. Stamboka figūra, veržlus būdas ir įprotis visur elgtis taip, lyg būtų savo namuose, ją išskirdavo iš bet kokios minios.
— Labas… — sutrikusi pratarė Rasa, praverdama duris. Ant veido ji buvo užsitepusi kaukę jautriai odai, o plaukuose kyšojo suktukai.
— Sveika, drauguže! Kaip gerai, kad dar nemiegat. Mes čia netoliese pasivaikščiojom, o paskutinio autobuso jau nespėjom. Vadinasi, nakvosim pas jus, — pareiškė Lina ir, nelaukusi kvietimo, pasislinko pro Rasą į vidų.
Paskui ją į butą įsispraudė jos vyras Andrius ir jų septynerių sūnus Tadas.
— O kur mano broliukas? Dariau! Ko čia parpi? Kelkis, sesuo atėjo! — suklykė Lina ir nusijuokė.
Tas juokas Rasai priminė kažką tarp begemoto maurojimo ir dramblio žagsėjimo. Jai net akies vokas sutrūkčiojo. Tą akimirką ji aiškiai suprato: ramus, malonus vakaras ką tik buvo sugadintas.
— Rasa! Ko stovi kaip įbesta? Greičiau ką nors ant stalo! Brangūs giminaičiai po kelionės alkani.
Rasa labai išraiškingai pažvelgė į vyrą, tikėdamasi bent menkiausio palaikymo. Tačiau Darius tik gūžtelėjo pečiais ir abejingai numetė:
— Eikit kol kas į svetainę, televizorių įsijungsim. Rasa mums kokią lengvą vakarienę suorganizuos. Vyrai, varom futbolo žiūrėti!
Rasa sumišusi žvilgčiojo tai į vyrą, tai į Tadą, kuris su sportbačiais jau buvo įsikabarojęs į jos mėgstamiausią fotelį. Tuo metu išblyškęs, liesas Andrius svajingai nutęsė:
— Prie futbolo būtų gerai traškučių. Kaip manai, Lina, Rasa turės kuo juos užgerti?
— O kaip tu manai, Dariau, — tyliai, bet labai aiškiai paklausė Rasa, — ar Andrius turi atsarginius dantis?
Andrius užspringo kosuliu, o Lina vėl prapliupo kvatotis.
— Nu tu ir pavarei, drauguže! Gerai, rodyk savo valdas, padėsiu.
— Aha, tik palauksiu, kol Tadas mano fotelį nušveis.
— Na ir padykęs vaikas! Tadai, įėjus į namus batus reikia nusiauti!
Berniukas, neatitraukdamas akių nuo telefono, numetė sportbačius ant grindų ir labai reikšminga veido išraiška įsikišo pirštą į nosį.
Rasa susiraukė, nuėjo į vonią ir mostu pakvietė Linos sekti paskui.
— Štai šluostė. Tegul valo fotelį. Po to galėsiu pravesti ekskursiją.
— Na jau… Svetingumas tiesiog liejasi per kraštus, — sumurmėjo Lina ir įbruko šluostę sūnui.
Tadas linktelėjo, bet prie fotelio nė neprisilietė.
Rasa buvo nusiteikusi apsiriboti sumuštiniais, o paskui iškviesti taksi ir mandagiai išsiųsti visą kompaniją namo. Pjaustydama dešrą ji staiga išgirdo šliurptelėjimą. Atsisukusi pamatė, kaip Lina samčiu kabina barščius ir valgo tiesiai iš puodo. Pastebėjusi Rasos žvilgsnį, ji plačiai nusišypsojo, pamiršusi nuryti kąsnį, todėl sriuba nubėgo per smakrą ir užliejo palaidinę.
Nė kiek nesusigėdusi Lina palaidinės kraštu nusivalė veidą, tada ją nusivilko ir ištiesė Rasai.
— Išskalbk, prašau. Pas tave tokia superinė skalbyklė! Mūsiškė sena, apie tokią galiu tik pasvajoti…
Rasa jau ketino atkirsti, tačiau viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo net susigaudyti. Laikydama rankose purviną palaidinę, ji bandė sukaupti pasipiktinimą, bet kaip tik tada į virtuvę įžengė Tadas.
— Man reikia į tualetą. Pas jus ten yra rozetė?
— Nėra, — suglumusi atsakė Rasa. — O kam tau?
— Andriau! — staiga suriaumojo Lina. — Tadui tualetas!
Dar dešimt minučių visi lakstė po butą, ieškodami ilgintuvo. Mat Tadas turėjo problemų su skrandžiu: į tualetą eidavo retai, užtrukdavo ilgai ir būtinai su telefonu. O dabar jo telefonas kaip tik baiginėjo išsikrauti.
Kai vaikui buvo užtikrintas elektros tiekimas, suaugusieji grįžo į virtuvę. Apie skalbimą Rasa galvojo su vis didesniu pasibjaurėjimu.