Tačiau skalbti Rasa, žinoma, nė neketino. Ji tik įbruko vyro seseriai maišą su drabužiais ir sausai tarstelėjo:
— Skalbykla yra gretimame name.
Lina tik gūžtelėjo pečiais, lyg jai tai būtų buvusi smulkmena, ir patogiai įsitaisė prie stalo.
— Neblogai jūs čia gyvenat, — pareiškė ji, prisikimšusi burną dešros. — Remontas padorus, baldai irgi ne iš pigiausių. Iš kokių čia pinigų taip ponaujate?
— Ką pasakei? — Rasa net suabejojo, ar gerai išgirdo.
— Klausiu, iš kur lėšų gavot, — visai ramiai pakartojo Lina. — Darius vis dejuoja, kad pinigų nėra. O jūs pačiame miesto centre, tokiuose rūmuose įsitaisę!
Rasai viduje ėmė kilti karštis. Ji jau būtų atrėžusi ką nors aštraus, bet susilaikė. Tarp Dariaus giminaičių buvo ir visai normalių žmonių, o Lina, jei įsižeistų, galėjo prikalbėti visokių bjaurasčių.
— Yra viena slapta vieta, — lėtai ištarė Rasa.
Svečiai net pasilenkė arčiau, tarsi tuoj išgirs didžiausią gyvenimo paslaptį. Rasa padarė ilgą pauzę, tada aiškiai, beveik skiemenuodama, pasakė:
— Įsidarbinkite. Į darbą.
— Mes ir dirbam, brangute! — atkirto Lina. — Tik sąžiningu darbu daug neprisikrausi. O jums, matau, viskas puikiai sekasi. Vadinasi, kažkur kažką nugriebiat. Pasidalinkit su savais bent trupučiu, ir mes niekam nė žodžio.
Rasa taip trinktelėjo puodelį į stalą, kad šaukštelis net pašoko. Ji atsistojo.
— Gana. Dariau, man užteko. Arba kvieti seseriai taksi, arba pats toliau aptarnauji ir linksmini savo giminę. Aš einu miegoti. Ir jei kas nors mane pažadins, prisiekiu, skambinsiu policijai.
Užsidariusi miegamajame ji dar ilgai girdėjo prislopintus balsus, žingsnius, indų skambčiojimą. Galiausiai nusistatė žadintuvą šeštai ryto ir, nors nervai dar virpėjo, užmigo.
Kaip Rasa ir numanė, Lina su savo „berniukais“ liko nakvoti. Tačiau susidurti su ta triukšminga moteriške ryte ji neturėjo nė menkiausio noro. Todėl atsikėlė tyliai, greitai susiruošė ir išvažiavo į darbą.
Darius skambino, rašė žinutes, bet Rasa neatsiliepė. Ji mėgavosi retu dalyku — tyla. Į darbą atvyko pusantros valandos anksčiau, pasidarė kavos ir ramiai ėmėsi dokumentų, kuriuos paprastai tekdavo tvarkyti tarp skambučių ir susitikimų.
Po darbo ji užsuko į parduotuvę. Prisipirkusi produktų, dar stovėdama aikštelėje, paskambino vyrui.
— Klausau, — tingiai atsiliepė Darius.
— Nusileisk. Reikia parsinešti pirkinius.
— O pati jau niekaip nepakelsi? — nusižiovavo jis.
— Ne, — balsas Rasai vėl ėmė kaisti. — Dar padėkok, kad tavęs paties į parduotuvę neišsiunčiau. Aš, priminsiu, ruošiuosi savo gimtadieniui.
Tiesą sakant, jų šeimoje didžioji dalis pajamų jau seniai gulė ant Rasos pečių. Pastaraisiais metais kartu su pareigomis augo ir jos atlyginimas. Būtent dėl to jie galėjo atsinaujinti butą, nusipirkti gerą automobilį ir gyventi patogiau. Kadaise Darius ir pats buvo energingas, perspektyvus, bet metams bėgant vis labiau apsnūdo. Užuot tobulinęsis ar bent sportavęs, jis vis dažniau rinkosi sofą ir futbolą per televizorių.
Vyras nunešė maišus į prieškambarį ir netrukus vėl drybsojo prieš ekraną.
Rasa atidarė virtuvės duris ir sustingo.
Vaizdas buvo toks, kad akimirką ji net pamiršo kvėpuoti. Nešvarūs indai stovėjo ant stalo, palangių, net ant viryklės. Visur mėtėsi apgraužti maisto likučiai. Brangios dešros ir sūriai, kuriuos ji buvo numačiusi patiekti per gimtadienį, buvo atplėšti ir apdžiūvę. Stiklainyje nuo raudonųjų ikrų, pirktų specialiai šventei, pūpsojo nuorūkos. Virtuvėje tvyrojo toks dvokas, kad norėjosi atidaryti visus langus iš karto.
— Na jau… — Rasa net nerado padorių žodžių.
Gėrimai, kuriuos ji taip pat buvo nupirkusi šventei, arba stovėjo tušti, arba buvo praimti ir palikti ant spintelės.
— Rasa, — iš svetainės atsiliepė Darius, tarsi kalbėtų apie orą. — Čia toks reikalas. Parašė brolis Mantas Petrauskas ir dėdė Kazys. Sakė, kad į tavo gimtadienį neateis.
— Kodėl? — Rasa pajuto, kaip nusėda širdis.
Ji juk buvo suplanavusi meniu konkrečiam žmonių skaičiui. Be to, su tais giminaičiais ji tikrai norėjo artimiau susipažinti. Miestas nebuvo didelis, o Petrauskų šeima jame turėjo nemažą autoritetą.
— Nežinau… — sumurmėjo Darius ir nusuko akis.
Rasa įdėmiai į jį pažvelgė.
— Tu kažko nepasakai. Dariau, baik muistytis ir pasakok.