– Už marčią! – Jonas pakėlė taurę ir atsigręžė į mane. – Už marčią, kuri patogiai gyvena iš mūsų kišenės!
Penkiasdešimt penki žmonės pratrūko juoku. Kažkas net ėmė ploti. Vakaro vedėjas tuoj pat pagavo nuotaiką:
– Štai čia tai tostas!
Sėdėjau šalia Tomo ir žiūrėjau į baltą staltiesę. Ant jos buvo išsiliejęs padažo lašas – nedidelis, pailgas, panašus į kablelį.
Keturiolika metų girdėjau tos pačios frazės atmainas. Kartais ji būdavo pasakoma pusbalsiu, kartais garsiai, kartais lyg juokais. Tačiau prasmė visada likdavo ta pati: tu čia nieko nereiški. Tu tik priedas prie mano sūnaus.
O dabar tai nuskambėjo visų akivaizdoje. Per jubiliejų. Į mikrofoną.
Tomas šalia manęs pasitrynė sprandą. Jis taip elgdavosi, kai susinervindavo – dešine ranka braukdavo po pakaušiu, tarsi norėtų palenkti galvą prie peties. Laukiau, kad jis bent ką nors pasakys. Bet jis tylėjo.
Išgėriau vandenį iš stiklinės. Padėjau jį ant stalo. Atsistojau.
Ir nuėjau pas vakaro vedėją pasiimti mikrofono.
Bet tai jau buvo pabaiga. Viskas prasidėjo gerokai tyliau.
Su Tomu susituokėme 2012-aisiais. Man buvo dvidešimt devyneri, jam – trisdešimt vieneri. Po metų gimė Mantas. Išėjau motinystės atostogų, o Jonas padovanojo sūnui dviejų kambarių butą Pramonės gatvėje. Ne man – būtent sūnui. Jis tai pabrėždavo kiekviena proga.
Dovanojimo dokumentai buvo sutvarkyti Tomo vardu. Raktus Jonas įteikė prie visų giminaičių ir pasakė:
– Vertink, sūnau. Ne kiekvienas tėvas taip gali.
Tąkart aš šypsojausi. Džiaugiausi. Butas – dviejų kambarių, sename blokiniame name, penktame aukšte. Vonioje geltonavo apnašos, kambariuose kabojo dar nuo devyniasdešimtųjų likę gėlėti tapetai, o radiatoriai žiemą ūždavo taip, kad Mantas prabusdavo trečią nakties.
Bet butas yra butas. Savas. Na, Tomo. Tačiau juk mes šeima.
Pirmus trejus metus nedirbau. Mantas buvo mažas, vėliau pastojau su Ugne. Tuo metu Jonas kalbėdavo švelniau. Ne „gyvena mūsų sąskaita“, o „sėdi namie, ką iš jos paimsi“. Prie anytos, Onos, jis dar prisilaikydavo – ji mokėdavo jį sudrausminti. Tačiau 2018-aisiais Ona išsikraustė pas seserį į Alytų, ir Jonas tarsi nusimetė vadeles.
2015-aisiais, kai Mantui sukako dveji, įsidarbinau laborante pieno perdirbimo įmonėje. Pamaina – nuo aštuonių iki penkių. Mantas lankė darželį, Ugnė dar nebuvo gimusi. Atlyginimas – apie aštuonis šimtus eurų. Ne turtai. Bet tai buvo mano pinigai.
Jonas apie tai sužinojo po savaitės. Tomas pats papasakojo per vakarienę pas tėvą.
– Laborantė? – perklausė uošvis. Ant mažojo piršto jis pasuko sunkų auksinį žiedą su monograma. – Na ir kas? Koks skirtumas – sėdėti namuose ar sėdėti ten.
Aš nieko neatsakiau. Tomas vėl pasitrynė sprandą.
Nuo to vakaro Jonas atrado mėgstamiausią temą.
Pirmą kartą jis tai pasakė man girdint per paprastą šeimos vakarienę, praėjus maždaug pusei metų po mano įsidarbinimo. Buvo 2016-ųjų kovas. Sėdėjome pas jį namuose – jis vienas gyveno erdviame trijų kambarių bute Laisvės prospekte. Sekcijoje blizgėjo krištolas, ant sienų kabėjo kilimai. Tomas miegamajame taisė karnizą, o aš dengiau stalą.
Uošvis sustojo virtuvės tarpduryje ir stebėjo, kaip pjaustau salotas.
– Žinai, Egle, – pradėjo jis, – dabar tu pjaustai mano salotas mano peiliu ant mano lentelės. O pas save namuose pjaustai ant lentelės, kuri irgi atsirado mano dėka, bute, kurį aš padovanojau.
Padėjau peilį.
– Jonai, lentelę pirkau pati. Statybinių prekių parduotuvėje. Už aštuonis eurus.
Jis pašaipiai šyptelėjo.
– Lentelę. O butą?
– Butą jūs padovanojote Tomui. Ačiū.
– Štai, – jis išskėtė rankas. – Bent „ačiū“ pasakei.
Į virtuvę įėjo Tomas, rankoje laikydamas atsuktuvą.
– Tėti, baik jau.
– O ką aš? – Jonas pakėlė delnus aukštyn. – Aš tik tiesą sakau.
Ir nuėjo prie televizoriaus. Jo žiedas tyliai kaukštelėjo į durų staktą – eidamas pro šalį jis beveik visada ją kliudydavo.
Aš baigiau pjaustyti salotas, atsisėdau prie stalo ir iškentėjau vakarienę iki galo.
Automobilyje Tomas pasakė:
– Neužsivesk. Tėtis toks jau yra. Jis ne iš blogos valios.
Aš linktelėjau, nes Mantas miegojo ant galinės sėdynės, o pyktis prie vaiko nenorėjau. Be to, tada dar pati sau kartojau: juk jis tikrai davė butą. Gal turi teisę pajuokauti?
Tuo metu aš dar taip galvojau.
Ugnė gimė 2018-aisiais. Vėl išėjau motinystės atostogų. Į darbą grįžau po pusantrų metų – 2019-aisiais. Iki tol mano atlyginimas jau buvo paaugęs: įmonė plėtėsi, mane perkėlė į kokybės kontrolę. Iš pradžių gaudavau apie tūkstantį šimtą eurų, paskui – tūkstantį du šimtus. Iki 2026-ųjų atlyginimas pakilo iki maždaug tūkstančio keturių šimtų.
2019-aisiais nusprendžiau imtis remonto. Per septynerius metus butas buvo visai pavargęs. Vamzdžiai leido vandenį, vaikų kambaryje tapetai luposi nuo sienų, o vonios plytelė per vidurį buvo įskilusi – Mantas pataikė kamuoliu.
Tomas pasiūlė:
– Paprašyk tėčio. Gal atsiųs savo meistrus, juk turi firmą.
Akimirksniu įsivaizdavau, kaip Jonas dar dešimt metų man primins, kad ne tik butą davė, bet ir remontą padarė. Todėl pasakiau: ne. Susitvarkysiu pati.
Brigadą radau pagal skelbimą. Tris savaites po darbo vakarais važiuodavau tikrinti, ką jie nuveikė. Medžiagas užsakinėjau internetu – lyginau kainas, laukiau nuolaidų, skaičiavau kiekvieną eilutę.
Iš viso išėjo apie keturiolika tūkstančių eurų. Viskas – iš mano kortelės. Pavedimai, čekiai, sąskaitos, važtaraščiai – išsaugojau kiekvieną popierių. Specialiai tam nekaupiau, tiesiog buvau įpratusi laikyti dokumentus tvarkingai. Toks jau darbas – laborantė be dokumentacijos nieko nedaro.
Kai remontas baigėsi, Jonas atėjo apžiūrėti.