Jis pasivaikščiojo po kambarius, delnu perbraukė sienas, kelis kartus pravėrė ir uždarė vonios duris.
– Kreivai sudėta, – burbtelėjo. – Aš būčiau daręs kitaip.
Nė vieno žodžio, kad visa tai suorganizavau aš. Jokio klausimo, kiek kainavo, kiek laiko užtruko, kiek nervų suėdė. Tik vienas verdiktas – kreivai.
Nutylėjau. Nors reikėjo atsikirsti. Reikėjo pasakyti bent vieną sakinį. Bet šalia stovėjo Tomas ir trynėsi sprandą, todėl aš vėl prarijau žodžius.
Lūžis įvyko prieš penkerius metus, dvidešimt pirmaisiais.
Buvo Ugnės gimtadienis. Jai sukako treji. Namuose surengiau nedidelę šventę: balionai, tortas, trys draugės iš darželio. Pakvietėme ir Joną, taip pat Rasą – jo dukrą, mano vyro seserį.
Rasa už Tomą jaunesnė dvejais metais, dabar jai keturiasdešimt. Ji dirba tėvo įmonėje, buhalterijoje. Netekėjusi. Gyvena vos už poros namų nuo Jono. Ką jis pasako, jai yra neginčijama tiesa.
Jie atvyko kartu. Jonas Ugnei įteikė pusmetrio dydžio pliušinį zuikį, Rasa – spalvinimo knygelę. Susėdome prie stalo.
Pakėlėme taures už jubiliatę. Tada Jonas, visų akivaizdoje – prie Rasos, prie manęs, prie trimečių vaikų, kurie, tiesa, jau buvo nubėgę į kambarį, – pasisuko į Tomą.
– Tomai, tu vienas tempi visą šeimą. Žmona darbe arbatėles gurkšnoja, o tu objektuose nuo ryto iki vakaro ariesi.
Aš padėjau šakutę.
– Jonai, aš dirbu jau vienuolika metų. Pilną pamainą. Kiekvieną darbo dieną.
Jis pažvelgė į mane pro akinių viršų.
– Ir kas iš to? Laborantė – čia darbas? Mėgintuvėlius plauti?
Rasa tyliai prunkštelėjo. Tomas įsmeigė akis į lėkštę.
– Aš ne mėgintuvėlius plaunu. Aš tikrinu produkcijos kokybę. Protokolai, tyrimai, žurnalai. Aštuonios valandos kasdien.
– Aštuonios valandos, – pakartojo uošvis. – O Tomas po dvylika valandų stovi aikštelėje. Purve, šaltyje.
– Tomas už tai gauna atlyginimą, – atsakiau. – Kaip ir aš už savo darbą.
Jonas sausu garsu du kartus pabarbeno žiedu į stalą.
– Atlyginimą. Iš manęs. Aš jam moku. O tau kas moka? Gamykla? Ta gamykla tau centus numeta, o gyveni tu mano bute.
– Tomo bute, – pataisiau. – Kurį jam padovanojote prieš keturiolika metų.
– Būtent. Padovanojau. Aš. O tu atėjai į viską gatavą.
Norėjau prabilti apie remontą. Apie tuos keturiolika tūkstančių eurų. Apie tai, kad plyteles voniai rinkau aš, meistrus samdžiau aš, po darbo kas vakarą važiuodavau tikrinti, kaip juda reikalai, o grįžusi dar maitindavau du vaikus ir guldydavau juos miegoti.
Bet Tomas pakėlė galvą ir tyliai tarė:
– Gana. Abu.
Tarsi mes abu būtume vienodai kalti. Tarsi aš irgi būčiau pasakiusi kažką nederamo.
Jonas išgėrė arbatą ir po dvidešimties minučių išėjo. Prieškambaryje apkabino Tomą, patapšnojo jam per petį. Į mane net neatsisuko.
Rasa užtruko laiptinėje. Girdėjau, kaip ji pašnibždėjo tėvui:
– Matai? Dar ir atžagariauja. Su tavimi taip kalba.
Aš stovėjau koridoriuje, rankose laikydama pliušinį zuikį, kurį Ugnė jau buvo numetusi po kabykla.
Tą vakarą pasakiau Tomui:
– Pasikalbėk su tėvu. Taip nebegalima.
Tomas gulėjo ant sofos ir naršė telefone.
– Egle, pakalbėsiu. Bet pati supranti – jis mums butą davė. Jis man darbą davė. Ką tu nori, kad aš jam pasakyčiau?
– Kad aš ne išlaikytinė.
– Jis taip nemano. Tiesiog pasako, ir tiek. Nekreipk dėmesio.
Ir aš nekreipiau.
Penkerius metus stengiausi nekreipti. Per kiekvieną šventę kartodavosi ta pati plokštelė. Per Naujuosius: „Tomas – šeimos maitintojas.“ Kovo aštuntąją: „Egle, kada pagaliau išmoksi gaminti?“ Per Manto gimtadienį: „Berniukas turi matyti, kaip vyras dirba, o ne kaip motina gamykloje į mėgintuvėlius spokso.“ Tris ar keturis kartus per metus. Mažiausiai.
Aš tylėdavau, nes Tomas prašydavo. Dar ir todėl, kad vaikai mylėjo senelį – jis atveždavo dovanų, pavėžindavo automobiliu, Mantą vadindavo „kovotoju“, o Ugnę – „zuikučiu“. Ir dar todėl, kad butas buvo Tomo vardu. Dovanojimo sutartis. Jei skirtumėmės, išeičiau tuščiomis rankomis. Tą supratau labai aiškiai. Tas supratimas mane ir laikė vietoje.
Bet po kiekvienos tokios vakarienės grįžusi namo maždaug dvidešimt minučių sėdėdavau vonioje. Tiesiog ant vonios krašto. Žiūrėdavau į plyteles, kurias pati rinkau, ir mintyse skaičiuodavau. Vienuolika metų darbo. Penki šimtai keturiasdešimt mėnesinių pamainų. Tūkstančiai protokolų. Keturiolika tūkstančių eurų remontui. Kas mėnesį apie tris šimtus eurų vaikų būreliams, užsiėmimams, Manto dziudo aprangai, Ugnės piešimui. Viskas – iš mano algos.
Ir vis tiek – „gyvena mūsų sąskaita“.
Jono jubiliejų buvo nutarta švęsti balandžio dvidešimt šeštąją. Jam turėjo sukakti šešiasdešimt penkeri. Jis norėjo šventės namuose. Penkiasdešimt penkiems žmonėms.
– Stalus pastatysime tiesiai bute, – pareiškė jis Tomui. – Rasa padės. Ir Eglė tegul gamina.
Tomas man tai perdavė. Akimirksniu įsivaizdavau: penkiasdešimt penki žmonės, trijų kambarių butas, maistas visiems. Trys paros virtuvėje. Salotos dubenimis, karšti patiekalai puodais, indai, tvarkymas, chaosas.
– Tomai, tokiam kiekiui žmonių reikia restorano. Namuose tai neįmanoma.
– Egle, tėtis nori namuose.
– Tėtis nori, kad aš tris dienas stovėčiau prie viryklės. Ir dar nemokamai.
Tomas tik atsiduso ir vėl pasitrynė sprandą.
Pati paskambinau į penkis restoranus. Radau tinkamą variantą – pokylių salę šešiasdešimčiai žmonių, meniu po septyniasdešimt eurų žmogui. Iš viso gavosi trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų. Dar apie tris šimtus eurų už papuošimą ir muziką. Bendra suma – maždaug keturi tūkstančiai šimtas penkiasdešimt eurų.
Nuėjau pas Joną su paskaičiavimais. Parodžiau meniu, salę, nuotraukas.
– Gražu, – pasakė jis. – Brangu.
– Šešiasdešimt penkerių jubiliejus ne kasmet būna.