– Vadinasi, broliui atitenka butas ir visas palikimo patogumas, o man – piktžolės, mokesčiai ir griūvantis namas? Puiki teisybė. Štai raktai, pasiimkite, – Eglė padėjo raktų ryšulį ant stalo taip ramiai, lyg nusimestų nuo pečių ne savo naštą.
Ona sustingo, rankose laikydama puodelį. Tomas pakėlė akis nuo telefono ir įsmeigė žvilgsnį į seserį. Virtuvėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti tik sieninio laikrodžio tiksėjimas. Niekas nesitikėjo tokio posūkio. Juo labiau iš Eglės – visada nuolaidžios, santūrios, tokios, kuri paprastai nutyli, užuot kėlusi scenas.
Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai tėvas netikėtai mirė darbe nuo infarkto. Jam tebuvo penkiasdešimt aštuoneri. Jis visą gyvenimą buvo uždaras žmogus: sprendimus priimdavo pats, apie planus daug nekalbėdavo, o dokumentus laikydavo sename seife. Raktelį nuo jo nešiodavosi kartu su buto raktais. Po laidotuvių paaiškėjo, kad testamento nėra. Seife gulėjo tik nuosavybės dokumentai – miesto buto ir seno namo Kelmėje. Vadinasi, pagal įstatymą viskas turėjo būti dalijama lygiomis dalimis dviem vaikams – Eglei ir Tomui.
Pirmasis pusmetis ištirpo popieriuose. Notarė, pavargusio veido vidutinio amžiaus moteris, sausai ir kantriai aiškino, ką reikia daryti: pateikti prašymą, surinkti pažymas, sumokėti rinkliavas, laukti termino. Eglė su Tomu eidavo kartu, tylėdami sėdėdavo eilėse, pasirašydavo ten, kur parodydavo. Tarp jų nebuvo atviros nesantaikos, bet artumo taip pat seniai nebeliko. Brolis ir sesuo – užaugę po vienu stogu, tačiau kiekvienas gyvenęs savo atskirą gyvenimą.
Kai praėjo šeši mėnesiai ir notarė paskyrė dieną paveldėjimo teisės liudijimams atsiimti, Ona nutarė sušaukti šeimos pasitarimą. Ji pati gyveno vieno kambario bute, kurį buvo paveldėjusi iš savo motinos. Į vyro turtą ji pretenzijų neturėjo: santuoka buvo įregistruota vėlai, kai visas turtas jau priklausė jam vienam.
Jie sėdėjo toje pačioje virtuvėje, kaip ir dabar. Motina pastatė ant stalo termosą su arbata, supjaustė parduotuvėje pirktą keksą, atsisėdo priešais vaikus ir, išskėtusi rankas, tarė:
– Na ką, reikia nuspręsti, kam kas lieka.
Tomas laukė, ką ji pasakys. Eglė tylėjo.
– Aš pagalvojau, – tęsė Ona, – Tomas gyvena mieste, dirba, jam butas tikrai reikalingas. O tu, Egle, juk visada mėgai kaimą. Prisimeni, vaikystėje prašydavai pas močiutę pasilikti visai vasarai? Niekada nenorėdavai grįžti atgal į miestą. Tai ir pasiimk namą. Man atrodo, taip bus sąžininga. Visiems po lygiai.
Tąkart Eglė linktelėjo. Iš tiesų kaimas jai patiko: tyla po miesto triukšmo, nupjautos žolės kvapas, vakarai ant prieangio, kai galima tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Tomas dirbo apskrities centre logistikos įmonėje vadybininku ir nuomojosi vieno kambario butą miesto pakraštyje. Motinos pasiūlymas tuomet atrodė aiškus ir logiškas: broliui – tėvo butas mieste, jai – senas šeimos namas. Teisingai. Lygiai. Be ginčų.
– Gerai, – pasakė Eglė.
Tomas pastebimai atsikvėpė. Jis baiminosi, kad teks dalytis per teismus, pyktis, aiškintis, reikšti vienas kitam priekaištus. O čia viskas išsisprendė taikiai.
Paveldėjimo dokumentai buvo sutvarkyti be jokių ginčų. Tomas tapo dviejų kambarių buto savininku naujame miesto kvartale, septintame devynaukščio blokinio namo aukšte. Penkiasdešimt du kvadratiniai metrai, prieš trejus metus tėvo padarytas šviežias remontas. Eglei atiteko senas medinis namas su dvidešimties arų sklypu Kelmėje, maždaug už šimto dvidešimties kilometrų nuo miesto, nuošalesnėje vietoje, kur autobusas užsukdavo vos tris kartus per dieną.
Pirmas tikras smūgis ją ištiko po savaitės, kai, susitvarkiusi dokumentus, ji nuvažiavo apžiūrėti savo palikimo. Eglė pasiėmė laisvadienį, įsėdo į rytinį autobusą ir dvi su puse valandos kratėsi duobėtu keliu. Išlipo stotelėje prie pakrypusios parduotuvėlės, praėjo dulkėta gatve pro apleistus namus ir krūmais apžėlusius darželius.
Namas, kurį ji prisiminė jaukų ir prižiūrėtą, buvo virtęs kone lūšna. Paskutinius penkerius metus tėvas čia nebesilankė – po senelio mirties jam paprasčiausiai neliko nei jėgų, nei laiko. Senelis mirė, močiutė išėjo dar anksčiau, ir namas liko tuščias. Stogas leido vandenį trijose vietose – palėpėje matėsi drėgnos dėmės ir pelėsis. Išorinės lentos nuo drėgmės pajuodo, kai kur buvo perpuvusios kiaurai. Veranda vienoje pusėje nusėdo, laipteliai klibėjo. Tvora pasviro, o kai kur visai sugriuvo: likę tik stulpai ir surūdijusio, nukarusio tinklo gabalai. Sklypas buvo apžėlęs iki juosmens – varnalėšos, dilgėlės, usnys, varputis. Kažkur po ta žaluma slėpėsi lysvės, kurias kadaise su tokiu rūpesčiu prižiūrėdavo močiutė.
Eglė stovėjo vidury to apleistumo ir jautė, kaip gerklėje kyla kartėlis. Tai nebuvo vaikystės nostalgija. Greičiau blaivus, beveik kūnu juntamas suvokimas, kokio masto bėda jai užkrauta. Norint sutvarkyti namą, reikėjo mėnesių darbo ir kelių tūkstančių eurų. Arba nugriauti viską ir statyti iš naujo. Kito kelio nebuvo.
Ji apėjo namą aplink, įkišo galvą į daržinę – kreivą pastatą su įgriuvusiu stogu. Pamėgino atrakinti lauko duris, bet jos užstrigo, tad teko stumti petimi. Viduje tvyrojo drėgmės ir pelių kvapas. Baldai dar buvo likę: senas divanas, stalas, geležinė lova. Viską dengė storas dulkių sluoksnis. Tapetai buvo atsiklijavę ir kabėjo skarmalais. Krosnis, vienintelis šilumos šaltinis, reikalavo bent jau rimtos patikros, o iš tiesų – greičiausiai visiško keitimo.
Eglė išėjo į prieangį, atsisėdo ant linguojančio laiptelio ir išsitraukė telefoną. Ryšys buvo prastas, tačiau motinai paskambinti pavyko.
– Mama, aš name.
– Na ir kaip? – Onos balsas skambėjo žvaliai.
– Mama, čia viskas byra. Stogas kiauras, grindys supuvusios, tvora nugriuvusi. Čia ne namas, o griuvėsiai.
– Egle, na ko tu tikėjaisi? Penkerius metus niekas negyveno. Aišku, viskas apleista. Užtat žemė gera, oras švarus. Susitvarkysi po truputį – turėsi vasarnamį.
– Kad susitvarkyčiau, reikia labai daug pinigų.
– Tai pamažu, neskubėdama. Juk tu nesiruoši ten kraustytis jau dabar?
Eglė nesileido į ginčus. Atsisveikino, įsidėjo telefoną į kišenę ir dar maždaug valandą vaikščiojo po sklypą, mėgindama bent apytikriai suprasti, nuo ko reikėtų pradėti. Bet tai buvo beviltiška. Darbų laukė tiek, kad jų galo nesimatė.
Po savaitės atėjo pirmasis mokėjimo pranešimas – žemės mokestis. Šimtas dvidešimt eurų už metus. Netrukus pasirodė ir nekilnojamojo turto mokestis – dar penkiasdešimt eurų. Paskui atkeliavo sąskaita iš vietos administracijos už šiukšlių išvežimą ir bendrųjų teritorijų priežiūrą – dar trisdešimt eurų. Eglė sėdėjo su skaičiuotuvu ir dėliojo sumas. Vien privalomi mokėjimai sudarė du šimtus eurų per metus. Tai buvo beveik penktadalis jos atlyginimo. Pradinių klasių mokytoja rajono mokykloje neuždirbo tiek, kad galėtų lengva ranka leisti pinigus tuščiam, byrančiam namui.
O namui vis tiek reikėjo remonto. Jeigu nieko nedarys, po poros metų jis galutinai pavirs supuvusių lentų krūva, tačiau mokesčius mokėti vis tiek teks – bent jau už žemę tikrai. Galiausiai Eglė nusprendė susirasti žmogų, kuris galėtų apžiūrėti stogą ir pasakyti, ar dar įmanoma bent laikinai sustabdyti vandenį.