Ji pasikvietė vietinį meistrą – dėdę Juozą, kadaise dirbusį traktorininku, o dabar prisiduriantį prie pensijos visokiais smulkiais remonto darbais. Juozas atvažiavo, užlipo apžiūrėti stogo, pakrapštė pakaušį ir sunkiai atsiduso.
– Reikalas čia ne iš paprastųjų, – tarė jis. – Vien lopu neužteks. Reikėtų visą dangą keisti. Bet jei tau reikia tik laikinai, kad bent vanduo nebėgtų į vidų, galiu uždengti bitumine danga, pritvirtinti vinimis. Su medžiagomis išeitų apie šimtą eurų.
– Darykit, – tyliai linktelėjo Eglė.
Po savaitės Juozas dar užkalė langus fanera – kad jų neišdaužytų vietiniai paaugliai ar kad į vidų neįlįstų benamiai. Už tai teko pridėti dar penkiasdešimt eurų. Pašiūrėje jis rado senų dažų likučių ir porą teptukų, tad tuo pačiu perdažė langines. Ne todėl, kad tai ką nors iš esmės keistų, o tiesiog kad namas neatrodytų toks niūrus ir apleistas.
– Tvorą tvarkysim? – paklausė jis, baigęs darbą.
Eglė pažvelgė į kreivai pasvirusią vielinę tvorą, vietomis visai išsiklaipiusią, ir pavargusi papurtė galvą.
– Kol kas ne. Nebeturiu iš ko.
– Kaip nori, – gūžtelėjo pečiais Juozas. – Tik žiūrėk, kaimynai gali gyvulius paleisti. Išmindys viską.
– Ten jau nelabai yra ką mindyti, – sausai atsakė Eglė.
Į miestą ji grįžo keistu jausmu, tarsi būtų buvusi apgauta. Niekas jai tiesiai nemelavo, ne. Tačiau ir visos tiesos niekas nepasakė. Motina kalbėjo apie ramų kaimą, savą kampą, laisvę, vasaras tarp medžių ir paukščių. Tomas išvis nesigilino: jam atiteko butas, o visa kita nebuvo jo rūpestis.
Tuo metu Tomas nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis išsikraustė iš nuomojamo būsto, persikėlė į paveldėtą butą, greitai jį atšviežino: perdažė sienas, pakeitė santechniką, nupirko naujesnius baldus. Po poros mėnesių butas jau buvo įdėtas į nuomos skelbimus. Nuomininkai atsirado greitai – jauna pora, be vaikų ir be augintinių, abu dirbantys nuotoliniu būdu IT srityje. Trys šimtai eurų per mėnesį į rankas, komunaliniai – atskirai. Sutartis metams.
Apie tai Tomas su pasididžiavimu pasakodavo per sekmadieninius pietus pas motiną, į kuriuos Eglė atvažiuodavo maždaug kartą per mėnesį.
– Normalūs žmonės pasitaikė, – aiškino jis, tepdamosi sviestą ant duonos. – Iš karto matosi, kad tvarkingi. Nei vaikų, nei šunų, nei kačių. Butą prižiūri, moka laiku, kartais net anksčiau perveda.
Ona šypsojosi su tokiu švelniu pasigėrėjimu, lyg sūnus būtų padaręs kažką ypatingai išmintingo.
– Šaunuolis tu, Tomai, – tarė ji. – Tėvas tavimi didžiuotųsi. Teisingai susitvarkei su palikimu.
Eglė sėdėjo tylėdama, kabino šaukštu sriubą ir galvojo, kad gal tėvas didžiuotųsi ir ja, jei žinotų, kaip ji kas mėnesį leidžia pinigus namui, kuriame negyvena, neplanuoja gyventi ir kuris, nepaisant visų jos pastangų, vis tiek pamažu byra.
Praėjo metai. Eglė sumokėjo dar vieną mokestinį laikotarpį. Dar du šimtai eurų iškeliavo į niekur. Namas stovėjo toliau, tyliai ir lėtai nykdamas. Pavasarį ir vasarą ji kelis kartus nuvažiavo į kaimą, pjovė žolę benzininiu trimeriu, pasiskolintu iš kaimynės laiptinėje, rinko į maišus šiukšles. Darbas buvo visiškai beprasmis: po mėnesio viskas vėl apaugdavo, o vėjas iš pakelės atnešdavo naujų maišelių, plastikinių butelių ir visokio šlamšto.
Vieną vakarą, sėdėdama prie kompiuterio ir banko programėlėje ruošdamasi apmokėti dar vieną sąskaitą, Eglė staiga sustingo. Pirštai liko pakibę virš klaviatūros. Galvoje šmėstelėjo paprastas, bet labai aiškus klausimas: „O kam?“
Jis buvo toks akivaizdus, kad Eglė net krūptelėjo. Iš tiesų – kam? Kodėl ji moka? Kodėl leidžia pinigus, laiką ir jėgas daiktui, kurio jai nereikia?
Dėl prisiminimų? Bet tie prisiminimai buvo susiję su seneliais, su vaikyste, su gyvu, prižiūrimu namu, kuriame kvepėjo pyragais ir šienu. Ne su šituo drėgnu, pelėsiu atsiduodančiu rąstų karkasu, kuriame dabar šeimininkauja pelės.
Dėl vilties ateičiai? Kokiai ateičiai? Kad namą būtų įmanoma prikelti, reikėtų dešimčių tūkstančių eurų, o tokių pinigų ji neturėjo ir artimiausiu metu tikrai neturės. Jos mokytojos atlyginimas po mokesčių siekė apie devynis šimtus eurų. Trečdalis išeidavo už vieno kambario buto nuomą sename name miesto pakraštyje. Dar maždaug tiek pat – maistui ir komunaliniams. Likdavo trys šimtai. Iš jų ji ir bandė dengti viską, kas susiję su paveldėtu namu. Po mokesčių, kelionių, smulkių darbų ir būtiniausių išlaidų gyventi tekdavo taip, lyg kiekvieną eurą reikėtų laikyti suspaudus kumštyje.
Eglė uždarė programėlę taip ir nepatvirtinusi mokėjimo. Atsisėdo ant sofos, apkabino kelius rankomis ir ilgai žiūrėjo pro langą. Už stiklo smulkiai lynojo, o palange lėtai ropojo musė.
Pavasario pabaigoje motina vėl sukvietė visus šeimos pietų. Proga buvo formali – Tomo gimtadienis, jam sukako trisdešimt treji. Susirinko tik trise: Ona, pats sukaktuvininkas ir Eglė. Ant stalo atsirado salotos, kepta vištiena, bulvės. Paprasta šeimos vakarienė, tokių jau buvo ne viena.
Kaip visada, kalba greitai pasisuko apie kasdienius reikalus. Tomas ėmė skųstis, kad nuomininkai paprašė šiek tiek aptvarkyti vonią – keliose vietose atšoko plytelės, pajuodo silikonas.
– Reikės investuoti, – atsiduso jis tokiu tonu, lyg spręstų labai svarbų finansinį klausimą. – Kokius tris ar keturis šimtus eurų suvalgys. Bet čia juk investicija, supranti? Padarysiu normaliai, paskui galėsiu kelti nuomą iki trijų šimtų penkiasdešimties. Per metus atsipirks.
Ona užjaučiamai palingavo galva.
– Žinoma, sūnau. Nekilnojamąjį turtą reikia prižiūrėti. Užtat paskui jis duoda grąžą.
Eglė klausėsi jų pokalbio ir jautė, kaip viduje pamažu kaupiasi susierzinimas. Ne pyktis – ji nebuvo pikta. Greičiau šaltas, tylus, labai blaivus susierzinimas dėl visos padėties absurdiškumo.
Tomas įdės tris šimtus eurų ir kas mėnesį gaus penkiasdešimčia daugiau. Ji kasmet sukiša po du šimtus ir negauna nieko. Ir visiems aplinkui atrodo, kad taip ir turi būti.
– O kaip tavo namas, Eglute? – staiga paklausė motina, atsigręžusi į ją su šypsena. – Seniai buvai nuvažiavusi?
– Buvau, – trumpai atsakė Eglė. – Praėjusį mėnesį. Žolę pjoviau.
– Na ir kaip? Gal reikėtų sklypą pagražinti? Pasodintum gėlių, kokių krūmelių. Būtų jaukiau.
Eglė padėjo šakutę ant lėkštės ir pažvelgė į motiną. Ona šypsojosi visiškai nuoširdžiai, nė akimirkai nesuprasdama, kaip keistai skamba jos žodžiai. Ji tikrai nematė problemos.
– Mama, pasakyk atvirai, – ramiai prabilo Eglė. – Tau atrodo, kad palikimas buvo padalytas teisingai?
Klausimas nuskambėjo be pakelto balso, beveik kasdieniškai. Tačiau jame buvo kažkas tokio, dėl ko Ona nutilo ir kelis kartus sumirksėjo.
– Na… taip, – atsargiai tarė ji. – Manau, kad taip. Jūs abu gavote po lygiai. Kiekvienas savo dalį.
Eglė kreivai šyptelėjo. Ne piktai, greičiau pavargusiai.
– Po lygiai?
Tomas įsitempė. Sesers balse jis išgirdo gaidą, kuri jam nepatiko. Kažkas keitėsi. Eglė visada buvo tyli, nuolaidi, niekada nesiginčydavo ir nereikalaudavo sau daugiau. O dabar jos žvilgsnyje atsirado tai, ko jis anksčiau nebuvo matęs.
– O kas ne taip? – paklausė jis su lengvu iššūkiu, ištiesindamas nugarą.
Eglė atsilošė į kėdės atkaltę. Rankas sukryžiavo ant krūtinės ne demonstratyviai, o tiesiog todėl, kad taip buvo lengviau išsilaikyti, kai viduje viskas traukėsi į kietą mazgą.
– Tomas gavo butą, kurį nuomoja už tris šimtus eurų per mėnesį. Per metus tai sudaro tris tūkstančius šešis šimtus eurų grynų pajamų. Aš gavau namą, kuriam nuolat reikia išlaidų ir kuris iš manęs siurbia paskutinius pinigus.