mokesčių ir komunalinių sąskaitų pavidalu. Per metus į jį sukišau daugiau kaip penkis šimtus eurų ir negavau atgal visiškai nieko. Nė cento.
Kambaryje staiga įsivyravo tokia tyla, kad girdėjosi tik ant sienos kabantis laikrodis, lygiai ir negailestingai skaičiuojantis sekundes.
– Gali ir tu jį išnuomoti, – Tomas trūktelėjo pečiais, stengdamasis kalbėti taip, tarsi visa tai jo nė kiek neliestų.
– Kam? – Eglė kiek pakreipė galvą ir įdėmiai pažvelgė į brolį. – Tu bent matei, kokios jis būklės? Ten net benamiai nenorėtų nakvoti. Stogas leidžia vandenį, langai užkalti, krosnis neveikia, grindys pūva. Tai ne namas, o griuvėsiai.
– Tai parduok, – lengvai mestelėjo Tomas, lyg kalbėtų apie seną spintą ar sulūžusį skėtį, kurį paprasčiausiai reikia išmesti.
– Parduoti? – pakartojo Eglė, ir jos balse atsirado kietas, šaltas skambesys. – Vadinasi, jeigu aš parduosiu namą, viskas bus gerai? O jeigu tu parduotum butą, mama tavęs nesmerktų? Nesakytų, kad tai tėčio atminimas, kad paveldėtu turtu negalima švaistytis?
Ona nervingai palietė ant stalo gulinčią servetėlę.
– Eglute, na kam tu taip? Juk mes šeima…
– Nesakyk šito, – staigiai nutraukė ją Eglė. – Prašau, tik nereikia tų žodžių.
Motina krūptelėjo. Tokios Eglės ji nebuvo įpratusi matyti. Dukra niekada nepertraukdavo, niekada nekeldavo balso, nesiginčydavo. Ji visada nusileisdavo, tylėdavo, priimdavo tai, kas jai būdavo paskirta.
– Mama, tu sakai, kad mes gavome po lygiai. Bet tai netiesa. Tomas gavo turtą, kuris neša pajamas. O aš gavau naštą, kuri tas pajamas atima. Skirtumą matai?
– Namas irgi yra turtas, – pamėgino įsiterpti Tomas, tačiau jo balsas jau nebebuvo toks tvirtas. – Nekilnojamasis turtas visada…
– Nekilnojamasis turtas, į kurį per vienus metus įdėjau daugiau kaip penkis šimtus eurų ir negavau nė menkiausios grąžos, – ramiai perkirto jį Eglė. – Tuo metu tu per tą patį laiką iš buto uždirbai tris tūkstančius šešis šimtus. Jauti skirtumą? Ar tau nupiešti?
Tomas susiraukė. Skaičiai buvo teisingi, ir būtent tai jį erzino labiausiai. Jam nepatiko, kai kas nors pirštu parodydavo į akivaizdžius dalykus.
– Tu pati sutikai, – tarė jis jau kietesniu tonu, su iššūkiu. – Niekas tavęs nevertė. Sėdėjai prie šito paties stalo ir linkčiojai. Mes viską aptarėme, tu neprieštaravai.
– Sutikau, – linktelėjo Eglė. – Nes man buvo paaiškinta, kad taip sąžininga. Kad tu gyveni mieste, kad tau reikalingas butas. O aš, vadinasi, tokia kaimo siela, man tinka suklypusi troba užkampyje. Ir aš tuo patikėjau.
– Egle! – pasipiktino motina. – Kas čia per tonas? Kas per žodžiai?
– Tai tiesa, mama. Man atiteko tai, kas liko. Tomas gavo tai, kuo galima naudotis ir kas turi realią vertę. O aš – daiktą, kurį galima tik išlaikyti, metant pinigus į tuštumą.
Eglė lėtai pakilo nuo stalo. Jos judesiai buvo ramūs, apgalvoti, be jokio teatrališkumo. Iš rankinės ji ištraukė raktų ryšulėlį – du senus raktus ant nutrinto, pablukusio odinio pakabuko – ir padėjo juos šalia motinos lėkštės. Metalas tyliai caktelėjo į keramiką.
– Vadinasi, broliui – paveldėjimas, o man – piktžolės ir mokesčiai? Puiki logika. Raktus pasiimkite.
Ona išplėtė akis, tarsi negalėdama patikėti tuo, kas vyksta.
– Tu… ką tu darai?
– Atsisakau šito nuostabaus teisingumo.
– Negalima šiaip sau imti ir atsisakyti palikimo! – pašoko Tomas, staigiai atstumdamas kėdę. – Tu jau priėmei paveldėjimą! Praėjo pusantrų metų!
– Aš neatsisakau palikimo, – šaltai pataisė Eglė. – Aš atsisakau toliau jį išlaikyti savo sąskaita. Namas įformintas mano vardu, todėl turiu teisę su juo elgtis taip, kaip man atrodo tinkama. Daugiau pinigų į turtą, kuris man buvo primestas prisidengiant kalbomis apie sąžiningumą, nekišiu.
– Eglute, palauk, – sujudo motina, tiesdama į ją rankas. – Pasikalbėkime ramiai, be emocijų…
– Nėra apie ką kalbėtis, mama. Aš jau apsisprendžiau. Pusantrų metų galvojau. Užteks.
Tomas staigiai pristūmė kėdę atgal prie stalo ir atsistojo visu ūgiu. Jo veidas paraudo.
– Tai tėvo atminimas! Tu negali tiesiog imti ir parduoti!
Eglė ilgai, tiriamai į jį žiūrėjo. Jos akyse nebuvo nei įniršio, nei nuoskaudos. Tik begalinis nuovargis – nuo šito pokalbio, nuo visos situacijos, nuo būtinybės dar kartą aiškinti tai, kas ir taip turėtų būti aišku.
– Tėvo atminimas nėra priežastis vienam vaikui užkrauti visas išlaidas. Jeigu tas namas toks brangus, jeigu tai iš tikrųjų atminimas, kurio negalima prarasti, – nupirk jį iš manęs. Parduodu tau už pusę kainos, už tris tūkstančius eurų. Juk maždaug tiek per metus gauni iš buto.
– Aš neturiu tokių pinigų! – užsiplieskė brolis. – Aš jau investavau į remontą, į baldus!
– O aš, vadinasi, privalau jų turėti? – Eglė pasiėmė rankinę nuo gretimos kėdės. – Keista matematika, Tomai. Labai keista.
Ji pasuko durų link. Motina pašoko nuo kėdės ir ištiesė ranką.
– Egle, sustok! Kur tu dabar? Pakalbėkime!
– Kalbėti nebėra apie ką, – Eglė atsigręžė jau stovėdama ant slenksčio. – Aš viską pasakiau. Ačiū už vakarienę.
Ji išėjo iš buto, uždarė duris ir akimirkai atsirėmė į jas nugara. Širdis daužėsi, rankos virpėjo. Tačiau viduje atsirado keistas lengvumas, lyg nuo pečių būtų nuslydusi kuprinė, kurią ji tempė visus pusantrų metų.
Kitą dieną, pirmadienį, Eglė pasiėmė dvi valandas savo sąskaita ir nuvažiavo į nekilnojamojo turto agentūrą. Biuras buvo įsikūręs sename pastate, pirmame aukšte. Brokerė – vyresnio amžiaus moteris trumpai kirptais plaukais ir pavargusiu veidu – išklausė ją, paskui susimąsčiusi pabarbeno tušinuku į stalą.
– Tokios būklės namas… Sklypas didelis, tai privalumas. Kaimas nykstantis, tai minusas. Bet žemė vis tiek turi kainą. Ieško žmonės sodybų, vasarnamių. Aš vertinčiau maždaug keturiais–keturiais su puse tūkstančio eurų. Gal ir kiek daugiau, jeigu atsiras pirkėjas, pasiruošęs investuoti.
– Tinka, – linktelėjo Eglė.
Brokerė atidžiai į ją pažvelgė.
– Jūs tikra? Suprantate, kad paskui kelio atgal nebebus. Vis dėlto tai paveldėtas turtas.
– Tikra, – tvirtai atsakė Eglė. – Visiškai.
Skelbimas buvo įkeltas dar tą pačią dieną. Į pagrindinius nekilnojamojo turto portalus, į vietines socialinių tinklų grupes. Nuotraukos neglostė akių – net jose aiškiai matėsi, kad pastatui reikia rimto remonto. Užtat sklypas atrodė visai padoriai: dvidešimt arų, lygus plotas, keli seno sodo likučiai.
Skambučiai prasidėjo po savaitės. Žmonės atvažiuodavo, apžiūrėdavo, kraipydavo galvas, raukydavosi, derėdavosi. Siūlė tris tūkstančius, paskui du su puse. Eglė atsisakydavo. Ji suprato, kad namas nėra joks perlas, bet žemė vis tiek kainuoja. Skubėti ji neketino.
Tomas paskambino du kartus. Pirmą sykį – praėjus trims dienoms po tos vakarienės. Jis piktinosi, kad ji nepasitarė su šeima, kad viską nusprendė viena, kad taip elgtis neteisinga.
– Tomai, kai jūs dalijote palikimą, su manimi irgi nelabai kas tarėsi, – ramiai atsakė Eglė. – Tiesiog pastatėte prieš faktą. Dabar mano eilė.