— Nešdinkis iš čia! Įgriso jau: vaikšto, spokso, uostinėja! — Rasa nė neatsisuko tai sakydama. Stovėjo nugara į Eglę ir žiūrėjo pro langą, lyg kalbėtų ne su marčia, o su gatve. — Butas, beje, mano sūnaus. Panorėsim — ir išmesim tave lauk!
Eglė sustingo koridoriaus viduryje. Vienoje rankoje laikė maišą su maisto produktais, o veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo. Per tuos dvejus metus ji išmoko taip laikytis. Ir ne tik to.
Uošvė pas juos atsikraustė prieš aštuonis mėnesius. Iš pradžių — „tik porai savaičių“, nes esą jos sename daugiabutyje prasidėjo remontas. Paskui remontas baigėsi, tačiau Rasa niekur neišėjo. Tiesiog pasiliko. Tarsi baldas, kurį kažkas įnešė į namus ir pamiršo išnešti.
Butas buvo dviejų kambarių, naujos statybos name Žalgirio gatvėje. Paskolą mokėjo Eglė — kas mėnesį, be vėlavimų, iš savo turizmo agentūros vadybininkės atlyginimo. Tomas dirbo autoservise, bet jo pinigai kažkodėl visuomet ištirpdavo anksčiau, nei ateidavo metas įmokai. „Ten nesklandumas gavosi“, „premiją užlaikė“, „skolą grąžinau“ — kaskart atsirasdavo naujas paaiškinimas. Eglė seniai liovėsi jų klausytis.
Penktadienio vakarą Rasa parsivedė svečių. Atėjo trise: jos draugė Ona su vyru ir kažkoks vyras vardu Antanas, kurį Eglė gyvenime buvo mačiusi vos antrą kartą. Jie įsitaisė virtuvėje, išrikiavo butelius ir televizorių paleido visu garsu.
Eglė namo grįžo apie pusę devynių. Ant stalo tebestūksojo krūvos neplautų indų dar nuo ankstesnio panašaus vakaro, peleninė buvo perpildyta, o ant grindų matėsi jau pridžiūvusi kažko išpilto dėmė.
— Tomai, — ji kyštelėjo galvą į kambarį. Vyras gulėjo ant sofos ir naršė telefone. — Tu matei, kas darosi virtuvėje?
— Na, mama su žmonėmis atėjo, — jis tik gūžtelėjo pečiais. — Ir kas čia tokio?
— Kas čia tokio, — tyliai pakartojo Eglė. — Nieko.
Ji apsisuko, nuėjo į vonią ir užsirakino. Kurį laiką žiūrėjo į save veidrodyje. Trisdešimt vieneri, po akimis tamsūs ratilai, plaukai surišti bet kaip. Turizmo agentūroje dabar pats įkarštis — ji dirbdavo nuo devynių iki septynių, kartais iki aštuonių, ir namo pareidavo išgręžta kaip citrina. O čia jos laukdavo štai toks vaizdas.
Iš virtuvės sklido Rasos juokas — garsus, riedantis, lyg ji būtų scenoje prieš publiką. „Na ir prajuokinai, Ona, tu tai pasakysi!“ Eglė atsuko vandenį stipriau, kad jo čiurlenimas bent kiek užgožtų balsus.
Rasa buvo iš tų moterų, apie kurias sakoma: galvoje turi savų skaičiavimų. Tarp žmonių ji tapdavo kompanijos siela — kvatodavo, vaišindavo, apkabindavo, pasakodavo anekdotus. Tačiau tai galiojo tik viešumoje. Namuose ji virsdavo visai kitu žmogumi: įsakinėdavo, niurnėdavo, perstatinėdavo daiktus, išmesdavo tai, kas jai nepatikdavo. Kartą į šiukšlių maišą nukeliavo nauji Eglės sportbačiai — „lentynoje vietą užėmė“.
— Už juos sumokėjau šešiasdešimt eurų, — tada pasakė Eglė.
— Ir kas? Baisūs buvo, — atkirto uošvė ir nuėjo žiūrėti serialo.
Tomas visą tą pokalbį girdėjo. Ir nepratarė nė žodžio.
Tąsyk Eglė dar ilgai sėdėjo automobilyje prie namų. Tiesiog sėdėjo ir galvojo.
Pamažu ji ėmė matyti dėsningumą: vos tik pabandydavo ką nors pasakyti ar nubrėžti bent menkiausią ribą, Rasa akimirksniu pravirkdavo. Be jokio pasiruošimo — ašaros pagal užsakymą, paraudusios akys, drebančios lūpos. „Visą gyvenimą sūnui atidaviau, o dabar mane veja lauk.“ Tomas tuoj pat puldavo ją raminti, o į Eglę žiūrėdavo priekaištingai, tarsi sakytų: matai, ką padarei?
Tai buvo ne šiaip triukas. Tai buvo tikras meistriškumas.
Vieną balandžio rytą Eglė nuvažiavo į Registrų centrą.
Ne todėl, kad būtų nutikę kas nors ypatinga. Tiesiog atėjo laikas. Ji apie tai mąstė jau seniai — nuo praėjusios vasaros, kai Rasa pirmą kartą, garsiai ir prie Onos, pareiškė: „Šitas butas Tomuko, tegul nepamiršta.“ Eglė tada nieko neatsakė. Tik įsidėjo tuos žodžius į galvą.
Registrų centre ji eilėje prastovėjo keturiasdešimt minučių. Pasiėmė nekilnojamojo turto registro išrašą. Pažvelgė į lapą — viskas ten buvo parašyta aiškiai, juodu ant balto. Savininkė — Eglė Kazlauskienė. Tik ji viena. Nes būsto paskola buvo įforminta jos vardu, nes pradinį įnašą — du tūkstančius tris šimtus eurų — ji sumokėjo iš savo santaupų, nes Tomas tada pasakė: „Tu ir taip susitvarkysi, tavo pajamos stabilesnės.“
Ji nufotografavo išrašą telefonu. Popierius nukeliavo į rankinę.
Paskui Eglė užėjo į priešais esančią kavinę, pasiėmė kapučino ir paskambino mamai.
— Mama, ar pas tave svečių kambaryje sofa laisva?
— Žinoma, laisva. O ką, atvažiuosi?
— Galbūt. Ne dabar. Bet greitai.
Mama neklausinėjo daugiau, negu reikėjo. Ji mokėjo pajusti, kada geriau patylėti.
Viskas galutinai išsisprendė šeštadienį.
Rasa nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos. Matyt, Ona telefonu jai pasakė kažką ne taip, tik ką būtent — liko neaišku. Uošvė vaikščiojo po butą, garsiai dūsavo, kilnojo puodus, trankė spintelių durelėmis. Eglė sėdėjo prie virtuvės stalo su kava ir darbo dokumentais — iki pirmadienio reikėjo patikrinti kelionių rezervacijas.
— Gal bent apsitvarkytum, — eidama pro šalį mestelėjo Rasa.
Eglė pakėlė akis.
— Susitvarkysiu šiandien vakare.
— Vakare! Ji, matai, vakare tvarkysis! — Rasa staigiai atsigręžė, ir jos balse jau skambėjo ta ypatinga gaida: pakelta, spaudžianti, tarsi kalbėtų ne namuose, o turguje. — Tu išvis supranti, kaip čia gyveni? Visur purvas, betvarkė, Tomukui net nėra kam valgio pagaminti…
— Užteks.