Eglė ramiai užvertė segtuvą.
— Rasa, tik nereikia šitų kalbų.
— Kokių dar „šitų“? Tiesos nereikia? — Rasa jau žingsniavo prie stalo, rankas įsirėmusi į šonus. — Tu pati nesupranti, ką čia veiki. Nei šeimininkė iš tavęs, nei normali žmona!
— Mama, gana, — iš kambario išlindo Tomas: susivėlęs, su marškinėliais, tokiu veidu, lyg kažkas būtų išplėšęs jį iš miego.
— Negana! — Rasa dar labiau pakėlė balsą. — Jei nepatinka, kraukis pas savo motiną!
Eglė kelias akimirkas tylėjo. Tada labai lėtai, beveik ceremoningai, linktelėjo.
— Gerai.
Ji pakilo nuo stalo, pasiėmė segtuvą su dokumentais — tą patį, kuriame buvo Nekilnojamojo turto registro išrašas, būsto paskolos sutartis ir visos trejų metų įmokų sąskaitos, — ir nuėjo į miegamąjį. Atidarė spintą, ištraukė iš anksto sukrautą krepšį. Tomas liko stovėti tarpduryje ir žiūrėjo į ją sutrikęs.
— Egle, ką tu darai? Kur tu ruošiesi?
— Pas mamą, — atsakė ji paprastai.
— Tu rimtai? Dėl to, ką ji pasakė?
Eglė užtraukė krepšio užtrauktuką. Susirinko telefoną, įkroviklį, automobilio raktus. Segtuvą su dokumentais padėjo ant viršaus.
— Visiškai rimtai.
Rasa stovėjo koridoriuje ir, pirmą kartą tą rytą, nepratarė nė žodžio. Gal nesitikėjo. Gal buvo įsitikinusi, kad Eglė, kaip visada, nurys nuoskaudą, nueis į vonią, o po kelių minučių grįš ir toliau gyvens lyg nieko nebūtų nutikę.
Bet šįkart Eglė atrakino lauko duris, išėjo ir uždarė jas paskui save tyliai — be trinktelėjimo, be demonstratyvaus triukšmo.
Lifte ji nuleido akis į rankose laikomą segtuvą. Buto dokumentai. Treji metai įmokų. Jos butas.
Telefonas suvirpėjo beveik iškart — Tomas skambino praėjus vos porai minučių. Ji atmetė skambutį. Po akimirkos jis paskambino dar kartą. Eglė vėl nutildė. Įsidėjo telefoną į kišenę ir išėjo į automobilių aikštelę.
Variklis užsivedė iš pirmo karto. Bent tiek — geras ženklas.
Mama gyveno kitame miesto gale. Jei nepasitaikydavo spūsčių, kelionė trukdavo apie keturiasdešimt minučių. Eglė važiavo plačiu prospektu, o galvoje tvyrojo keista tyla. Nebuvo nei minčių, nei „o jeigu“, nei įkyraus „gal nereikėjo“. Tik kelias, šviesoforai ir tyliai grojantis radijas.
Telefonas skambėjo dar tris kartus. Du sykius — Tomas, vieną kartą — nepažįstamas numeris. Ji nekėlė.
Mama duris atidarė anksčiau, nei Eglė spėjo paspausti skambutį. Matyt, stebėjo pro langą.
— Užeik. Arbata jau užkaista.
Ji neklausinėjo, kas atsitiko. Neaimanavo, neskėsčiojo rankomis. Tiesiog paėmė krepšį, pastatė jį į kampą, ir jos abi atsisėdo virtuvėje — kaip kadaise vaikystėje, viena priešais kitą, su puodeliais delnuose.
— Ilgam? — paklausė mama.
— Dar nežinau, — sąžiningai tarė Eglė.
Mama tik linktelėjo ir pripylė jai dar arbatos.
Tomas pasirodė kitą dieną, sekmadienį, apie vidurdienį. Paskambino į duris, ir Eglė, pažvelgusi pro akutę, pamatė jį stovintį laiptinėje: striukė atsegta, veidas kaltas. Viskas pagal seną scenarijų.
Ji atidarė.
— Egle, pakalbėkim normaliai, — jis įžengė į prieškambarį ir apsidairė taip, lyg būtų atėjęs ne pas uošvienę, o į derybų kambarį. — Mama tiesiog perlenkė lazdą. Tu juk žinai, kokia ji kartais būna…
— Tomai, — Eglė sunėrė rankas ant krūtinės. — Tu atvažiavai atsiprašyti ar aiškinti?
Jis akimirką sutriko.
— Na… ir viena, ir kita.
— Tada pradėk nuo pirmo.
Tomas vos pastebimai susiraukė, bet Eglė tai pagavo. Ji puikiai pažinojo tą išraišką: kai jo paprašydavo kažko konkretaus, o jam tai būdavo nepatogu. Tomas nemėgo konkretumo. Konkretumas reiškė atsakomybę.
— Atsiprašau, — galiausiai ištarė jis. — Reikėjo su ja pasikalbėti anksčiau. Tu teisi.
— Kai pasikalbėsi su ja iš tikrųjų ir kai ji grįš gyventi į savo butą, paskambink. Tada grįšiu.
Tomas pravėrė burną.
— Egle, ji juk negali tiesiog…
— Ji turi savo gyvenamąją vietą, — ramiai pertraukė Eglė. — Remontas ten baigtas seniai. Prieš aštuonis mėnesius.
Po dvidešimties minučių jis išėjo nieko nepešęs. O mamos virtuvėje dėl to atsirado proga trumpam, bet taikliam komentarui:
— Neblogas vaikinas. Gaila tik, kad mamos.
Pirmadienį Eglė išėjo į darbą kaip visada — devintą, su kava iš vestibiulyje stovinčio kavos aparato. Kolegos arba nieko nepastebėjo, arba mandagiai apsimetė nepastebintys. Diena pralėkė greitai: sezonas, kelionės, klientai, skambučiai, rezervacijos. Iki šeštos vakaro ji beveik pamiršo, kad gyvenimas pasisuko kita kryptimi.
Beveik.
Trečiadienį paskambino Rasa. Eglė ilgokai žiūrėjo į telefono ekraną svarstydama, atsiliepti ar ne. Galiausiai paspaudė žalią mygtuką.
— Egle, — anytos balsas skambėjo neįprastai tyliai. Beveik žmogiškai. — Tu juk suaugęs žmogus. Negalima taip imti ir išeiti.
— Galima, — atsakė Eglė.
— Aš gal ir prišnekėjau per daug…
— Rasa, kalbėkime atvirai. Jūs aštuonis mėnesius gyvenate mano bute. Aš moku paskolą. Jūs kviečiatės svečius, nesitvarkote po savęs, išmetate mano daiktus. Tai nėra „per daug prišnekėjau“. Tai jau nusistovėjusi tvarka.
Kitame laido gale įsivyravo pauzė.
— Kokia dar tvarka, — prunkštelėjo Rasa, ir į jos balsą tuoj pat sugrįžo senasis aštrumas. — Butas tavo vardu tik todėl, kad Tomo kredito istorija buvo sugadinta. Žmogiškai žiūrint, jis vis tiek jo.
Eglė vos nesusijuokė. Žmogiškai.
— Jūsų nuomonę supratau, — tarė ji lygiu balsu. — Viso gero.
Ir nutraukė pokalbį.
Tą vakarą ji išsitraukė segtuvą ir dar kartą, neskubėdama, perskaitė visus dokumentus. Būsto paskolos sutartyje skolininkė — Eglė Kazlauskienė. Nekilnojamojo turto registro išraše savininkė — Eglė Kazlauskienė. Mokėjimo kvituose mokėtoja — Eglė Kazlauskienė. Viskas aišku. Viskas tvarkinga. Viskas jos.
Paskui ji atsidarė banko programėlę ir pažiūrėjo, kiek dar liko grąžinti. Iki visiško išsimokėjimo buvo likę dar ketveri metai.