Tai jos negąsdino. Pastaruosius trejus metus ji viena susitvarkė su įmokomis, vadinasi, pajėgs ir toliau.
Mama atnešė lėkštę su pjaustytu sūriu, padėjo ant stalo šalia jos ir nieko nekomentavo. Eglė staiga pagavo save galvojančią, kad jau seniai nebuvo patyrusi tokios ramybės — tylos, kurioje nėra įtampos. Tokios tylos, kai nereikia kiekvieną akimirką laukti trinktelinčių durų ar kandžios pastabos.
Ketvirtadienį Tomas parašė žinutę: „Mama sutinka išsikraustyti. Susitikime, pasikalbėkime.“
Eglė perskaitė ją du kartus. Žodis „sutinka“ jai užkliuvo. Skambėjo taip, lyg Rasa darytų kažkokią malonę, o ne taisytų tai, ką pati buvo pridariusi. Bet tiek jau to — smulkmena.
Ji atrašė: „Gerai. Rytoj vakare, kavinėje Gedimino prospekte, septintą.“
Neutrali vieta. Šįkart tai buvo būtina.
Kavinė buvo visai paprasta: staliukai prie langų, prislopinta muzika, ore tvyrantis kavos ir šviežių kepinių kvapas. Tomas atėjo anksčiau. Kai Eglė įžengė vidun, jis jau sėdėjo prie stalo. Atrodė išsekęs: po akimis tamsavo šešėliai, striukė buvo susiglamžiusi.
— Labas, — ištarė jis.
— Labas.
Ji atsisėdo priešais ir padavėjai priėjus užsisakė kavos. Tomas kurį laiką tylėjo, tarp pirštų glamžydamas popierinę servetėlę.
— Ji išvažiuos šį savaitgalį, — galų gale pasakė jis. — Padėsiu jai susidėti ir išnešti daiktus.
— Gerai.
— Egle… — Tomas pakėlė į ją akis. — Tu grįši?
Ji žiūrėjo į jį — į vyrą, su kuriuo pragyveno ketverius metus. Jis nebuvo blogas žmogus. Iš esmės. Tiesiog per daug patogus. Patogus visiems, tik ne jai.
— Aš pagalvosiu, — atsakė ji atvirai.
— Tai nereiškia „taip“.
— Bet nereiškia ir „ne“.
Jis lėtai linktelėjo. Priėmė. Ir tai buvo nauja. Anksčiau būtų puolęs įkalbinėti, spausti per gailestį, o gal net čia pat, prie stalo, skambinęs mamai pasitarti.
Atnešė kavą. Už lango slinko automobiliai, prie gretimo staliuko garsiai juokėsi kažkokia kompanija.
— Aš nežinojau, kad tau taip sunku, — tyliai pratarė Tomas.
— Žinojai, — be pykčio pataisė Eglė. — Tiesiog buvo patogiau nematyti.
Jis nesiginčijo. Ir tai taip pat buvo nauja.
Eglė gurkštelėjo kavos ir nusuko žvilgsnį į langą. Galvoje jau sukosi viena mintis — ne nerami, veikiau praktiška. Reikėjo įsitikinti, ar bute nėra ko nors, apie ką ji nežino. Pokalbyje su Rasa ją užkabino frazė apie tai, kad „žmogiškai žiūrint, butas jo“. Per daug užtikrintai pasakyta. Ne šiaip sau.
Per daug užtikrintai.
Penktadienio vakarą Eglė nuvažiavo prie buto. Ne tam, kad užeitų — tik pasižiūrėti. Sustabdė automobilį kitoje gatvės pusėje ir dar kokias dešimt minučių pasėdėjo viduje. Languose degė šviesa. Už užuolaidos šmėžavo šešėlis — Rasa vaikščiojo po kambarį.
Eglė išsitraukė telefoną ir paskambino pažįstamam teisininkui Pauliui. Jie kadaise kartu studijavo universitete, o dabar retkarčiais susiskambindavo darbo reikalais.
— Pauliau, turiu klausimą. Jeigu butas registruotas vieno savininko vardu, paskola taip pat jo vardu, pradinis įnašas sumokėtas jo lėšomis — ar kas nors kitas gali pretenduoti į dalį?
Paulius akimirką patylėjo.
— Santuokoje?
— Taip. Bet vyras nemokėjo. Iš viso.
— Turi įrodymų? Kvitų, banko išrašų?
— Trejų metų mokėjimai. Viskas mano vardu.
— Tada dalybų atveju būtų galima gana tvirtai įrodyti, kad turtas įgytas iš tavo asmeninių lėšų. Ypač jei jis neprisidėjo ir prie pradinio įnašo. O kodėl klausi? Kur link suki?
— Kol kas niekur, — atsakė Eglė. — Tiesiog noriu aiškiai suprasti situaciją.
— Supratau, — jo balse pasigirdo šypsena. — Na, supranti teisingai. Dokumentus saugok.
— Jie pas mane.
Šeštadienis prasidėjo Tomo žinute: „Atvažiuok dvyliktą. Mama kraunasi daiktus.“
Eglė atvyko apie pusę pirmos. Duris atidaręs Tomas atrodė taip, lyg visą naktį nebūtų sudėjęs akių. Iš kambario sklido bildesys — akivaizdu, kad ten stumdė kažką sunkaus.
Prieškambaryje stovėjo didžiulis languotas krepšys ir dar dvi tašės. Eglė į jas pažvelgė tylėdama.
— Pagrindinius daiktus ji jau susidėjo, — pusbalsiu paaiškino Tomas. — Likusius pasiims vėliau.
— Kada vėliau?
— Egle…
— Aš tik klausiu.
Iš kambario išėjo Rasa, nešina dar vienu krepšiu — tamsiai mėlynu, išsipūtusiu iki ribos. Pamačiusi Eglę, ji sustingo.
Kelias sekundes jos žiūrėjo viena į kitą. Tada anyta prunkštelėjo ir nusuko akis.
— Vis dėlto teikeisi pasirodyti.
— Pasirodžiau, — ramiai patvirtino Eglė.
— Džiaukis. Pasiekei savo.
Eglė nieko neatsakė. Nuėjo į virtuvę ir užkaitė virdulį. Iš prieškambario girdėjo, kaip Tomas kažką tyliai aiškina mamai, o ši atsikerta piktai ir kapotai.
Virtuvė atrodė taip, lyg joje savaitę niekas nebūtų tvarkęsis. Ant palangės buvo pridžiūvusių ratilų nuo stiklinių, ant stalo — trupiniai, ant viryklės — neaiškios kilmės dėmės. Eglė žiūrėjo į visa tai ir galvojo, kad vakare pasiims skudurą ir sutvarkys. Ramiai, be pykčio. Tiesiog padarys tai, ką reikia.
Iš prieškambario atsklido Rasos balsas, jau gerokai garsesnis:
— Aš, tarp kitko, šitam vaikui paaukojau daugybę metų! O ji čia šeimininkę vaidina!
— Mama, tyliau, — paprašė Tomas.
— Netylėsiu! Tegul girdi! Mat dokumentai pas ją! — Jos intonacija tapo pašaipi. — Ir kas iš tų dokumentų? Aš esu motina!
Eglė išėjo iš virtuvės ir sustojo tarpduryje į koridorių.
— Rasa, dokumentai kaip tik ir reiškia labai daug, — pasakė ji lygiu balsu. — Jie reiškia, kad sprendimus čia priimu aš. Ne jūs.
Anyta staigiai atsisuko.
— Tu…
— Aštuonis mėnesius tylėjau, — tuo pačiu ramiu tonu tęsė Eglė.