– Nepamiršk žąsies, – tarstelėjo Tomas, net nepakeldamas akių nuo telefono. – Mama labiausiai mėgsta su obuoliais.
Aš stovėjau vidury virtuvės, rankose laikydama du parduotuvės maišus. Abu sunkūs. Viename buvo bulvės, morkos ir svogūnai. Kitame – keturių kilogramų žąsis. Per pietus Tomas paskambino man į darbą ir lyg tarp kitko pranešė, kad šeštadienį pas mus rinksis svečiai. Dvidešimt žmonių. Jo gimtadienis, penkiasdešimt šešeri.
Iki šeštadienio buvo likusios vos dvi dienos.
Dirbu inžiniere sąmatininke. Aštuonios valandos prie skaičių, paskui parduotuvė, tada virtuvė. Taip jau dvylika metų – nuo tada, kai Tomas nusprendė, kad mūsų namai tiesiog sukurti vaišėms. Erdvi virtuvė, ilgas kambarys, kiemas su kepsnine. O svarbiausia – žmona, kuri viską sutvarkys.
– Tomai, juk prašiau apie tokius dalykus pasakyti bent prieš dvi savaites, – ištariau dėliodama pirkinius ant stalo. – Dvi dienos nėra pasiruošimo laikas.
– O ką čia tiek ruošti? – jis tik gūžtelėjo pečiais. – Supjaustysi kelias mišraines, įdėsi ką nors karšto. Tu juk mėgsti gaminti.
Taip, gaminti man patinka. Dviem žmonėms. Keturiems, jei užsuka vaikai. Bet ne dvidešimčiai. Ne kas pusantro mėnesio. Ir tikrai ne vienai.
Per tuos dvylika metų buvau mintyse suskaičiavusi maždaug devyniasdešimt šešias tokias puotas. Po aštuonias per metus – gimtadieniai, šventės, „vyrai trumpam užsuks“. Kiekvienai jų išeidavo apie keturiolika mano valandų: dvi dienos prie puodų, visas vakaras aptarnaujant svečius ir dar pusdienis tvarkymuisi. O Tomas per visą tą laiką nė karto, nė vieno vienintelio karto, neišplovė net lėkštės.
Įkišau žąsį į šaldytuvą ir ėmiausi skusti bulves.
Penktadienio vakarą pjausčiau jau ketvirtą dubenį mišrainės. Rankos buvo persigėrusios marinato, acto ir svogūnų kvapu. Ant stalo rikiavosi trys skardos pyragėlių – su mėsa, su kopūstais, su kiaušiniais. Orkaitėje lėtai kepė žąsis. Ant viryklės burbuliavo barščiai dešimties litrų puode, o šalia stingsta šaltiena, kurią buvau pradėjusi dar ketvirtadienį.
Tomas įėjo į virtuvę, pasiėmė pyragėlį ir atsikando.
– Su mėsa kažkaip mažoka, – pareiškė jis. – Marius vienas po penkis tokius suvalgo.
– Padariau keturiasdešimt, – ramiai atsakiau.
– Keturiasdešimt dvidešimčiai žmonių? Tai tik po du. Mažai.
Nieko nepasakiusi ištraukiau iš šaldytuvo faršą.
– Ir rytoj limonado nupirk, – dar šūktelėjo jis iš koridoriaus. – Kolos ir ko nors vaikams.
Pyragėlius lipdžiau iki pirmos nakties. Šeštadienį atsikėliau šeštą ryto. Stumdžiau kėdes, tiesiau staltieses, blizginau taures. Tomas pabudo dešimtą, išgėrė kavos ir išvažiavo gėrimų. Grįžo su dviem maišais: limonadas, kola, trys buteliai degtinės. Viską pastatė ant stalo, persirengė naujais marškiniais ir įsitaisė žiūrėti futbolo.
Svečiai pradėjo rinktis ketvirtą. Dvidešimt žmonių – kiekvienam įpilk, paduok, nuimk, pakeisk. Nešiojau patiekalus iš virtuvės į kambarį, rinkau nešvarias lėkštes, papildžiau taures, pjausčiau duoną, šildžiau tai, kas spėjo atvėsti. Per visą vakarą nė karto neprisėdau. Net vandens normaliai neišgėriau – tik prabėgomis, iš puodelio, stovėdama prie viryklės.
Tomas sėdėjo stalo gale, pasakojo istorijas ir garsiai juokėsi. Jo mama valgė žąsį su obuoliais ir pritariamai linksėjo – esą gerai. Viena viešnia, Indrė, Mariaus žmona, sustabdė mane, kai dar kartą ėjau pro šalį su krūva lėkščių.
– Rasa, prisėsk pagaliau. Bent ką nors suvalgyk.
– Tuoj, – atsakiau. – Paduosiu karštą patiekalą ir ateisiu.
Neatėjau. Po karšto sekė desertas. Po deserto – arbata. Po arbatos – „gal dar būtų pyragėlių?“.
Vienuoliktą vakaro paskutiniai svečiai pagaliau išsiskirstė. Ant stalo liko indų kalnas. Suskaičiavau: šešiasdešimt lėkščių, trisdešimt taurių, salotinės, skardos, šakutės, peiliai. Staltiesė nusėta burokėlių ir vyno dėmėmis. Po stalu ant grindų – trupiniai, agurko galiukas, padažu permirkusi servetėlė.
Indus ploviau iki pusės antros nakties. Tomas atsigulė dvyliktą. Prieš miegą jis dar kyštelėjo galvą į virtuvę ir pažvelgė į kriauklę, prikrautą puodų.