– Palik, rytoj pabaigsi, – numetė jis ir nuėjo miegoti.
Nepalikau. Iššveičiau iki paskutinio puodo. Puikiai žinojau: jei atidėsiu rytui, bus tik dar blogiau. Riebalai prilips, sriubos likučiai sustings ant puodų sienelių, o tada viską gramdyti teks dvigubai ilgiau.
Ryte Tomas sėdėjo prie švarutėlio stalo, gurkšnojo kavą ir braukė pirštu per telefono ekraną.
– Smagiai pasėdėjom, – tarė jis. – Visi liko patenkinti.
Aš nieko neatsakiau. Rankos tvinkčiojo, nugara maudė taip, lyg būčiau ne vakarienę ruošusi, o akmenis kilnojusi. Keturiolika valandų be sustojimo dirbau – ir negavau nė vieno paprasto „ačiū“.
Vis dėlto tylėjau. Kaip ir visada.
Praėjus trims mėnesiams Tomas sumanė kepti šašlykus. Turėjo susirinkti penkiolika žmonių – jo bendradarbiai. „Tik mėsos pakepsim, nieko ypatingo“, – pasakė jis.
Tas „nieko ypatingo“ reiškė, kad aš dvi paras marinavau kiaulieną ir vištieną, ruošiau tris skirtingas salotas, kepiau paplotėlius, viriau bulves, dėliojau pjaustytas daržoves, pirkau vienkartinius indus, kurių, žinoma, vis tiek pritrūko, todėl paskui teko plauti ir įprastas lėkštes. Dar reikėjo kieme sustatyti stalus ir iš namų tampyti kėdes.
Tomas tuo metu stovėjo prie kepsninės ir vartė mėsą.
Vienas jo kolegų, Marius – stambus, ūsuotas vyras – paragavo šašlyko, nusišluostė lūpas servetėle ir garsiai pareiškė:
– Tomai, tavo rankos auksinės. Mėsa tiesiog puiki.
– Stengiuosi, – Tomas šyptelėjo ir apvertė iešmus.
Niekam neatėjo į galvą paklausti, kas tą mėsą marinavo. Niekas nepastebėjo trijų didžiulių dubenų salotų. Marius įsidėjo jau ketvirtą porciją bulvių su krapais ir atsisuko į Tomą.
– Klausyk, gal kitą kartą vėl pas jus? Mano kiemas mažokas.
– Žinoma! – Tomas draugiškai pliaukštelėjo jam per petį. – Tiesa, Rasa?
Tuo metu stovėjau su padėklu, nukrautu nešvariomis lėkštėmis. Delnai buvo riebaluoti, prijuostė – dėmėta. Į mane sužiuro visi penkiolika žmonių.
– Dvi dienas ruošiau maistą, – ramiai pasakiau. – Keturiolika valandų darbo. Marinatas, salotos, paplotėliai, bulvės, daržovės. O „ačiū“ man niekas nepasakė nė karto.
Marius sustingo su šakute prie burnos. Tomas išblyško.
– Na ką tu dabar, – jis pamėgino nusijuokti. – Žmonės juk svečiuose. Nereikia taip.
– Aš ne „taip“, – atsakiau. – Aš tiesiog skaičiuoju.
Vėliau, važiuojant automobiliu iš parduotuvės, į kurią buvome užsukę papildomos duonos, nes jos ir vėl pritrūko, Tomas ilgai tylėjo. Galiausiai ištarė:
– Tu mane prieš kolegas pažeminai.
– O tu mane prieš juos dvylika metų rodai kaip tarnaitę, – pasakiau. – Tik kažkodėl to niekas neskaičiuoja.
Jis nebeatsakė. Įjungė radiją. Iki namų parvažiavome nepratarę nė žodžio.
Vakare paskambino Loreta, jo sesuo. Po visų mūsų „renginių“ ji skambindavo visada. Ne man – Tomui. Bet iš virtuvės viską girdėjau.
– Tavo žmona su charakteriu, – pasakė Loreta. – Bet juk tu vyras, Tomai. Čia tavo namai. Įvesk tvarką.
Tvarka. Tas žodis jų kalboje reiškė labai paprastą dalyką: Rasa tyli ir aptarnauja.
Išploviau skardą, pakabinau prijuostę ant kabliuko ir nuėjau miegoti.
Rugsėjį Loreta nusprendė švęsti jubiliejų. Penkiasdešimt dveji metai. Tomas, manęs nė nepaklausęs, pasiūlė mūsų namus. Turėjo ateiti dvidešimt penki svečiai.
Apie tai sužinojau pirmadienį. Šventė buvo suplanuota šeštadieniui. Vadinasi, liko penkios dienos.
– Tomai, – pasakiau. – Tu ir vėl manęs neatsiklausei.
Jis sėdėjo ant sofos ir telefone skaitinėjo naujienas.
– O kur jai švęsti? – numykė nepakeldamas akių. – Jos butas mažas. O pas mus yra svetainė.
– Pas mus yra svetainė, – pakartojau. – Bet gaminti teks man.
– Ji padės.
Loreta nepadėjo. Šeštadienio rytą ji pasirodė su nauja suknele ir tvarkingai sušukuotais plaukais. Atsisėdo prie stalo ir pradėjo vadovauti.
– Rasa, rožes pamerk į vazą, tik į tą aukštąją. Rasa, geriau klok baltą staltiesę. Rasa, salotas supjaustyk smulkiau, nes mano draugei su dantimis prastai.
Aš tylėjau ir pjausčiau salotas dar smulkiau.
Trečią valandą stalas jau buvo paruoštas. Dvidešimt penki žmonės susėdo į vietas. Tomas atkimšinėjo vyną. Loreta priiminėjo sveikinimus. O aš stovėjau prie viryklės ir karštuosius patiekalus dėliojau į lėkštes.