– Tu ką tik prie draugų pavadinai mane kvaila avimi? Gal priminti, iš kieno pinigų pastaruosius metus gyvename? – ramiu balsu paklausė Rasa.
Svetainę akimirksniu užliejo tyla. Dar prieš minutę tas vasaros vakaras atrodė visiškai įprastas: plačiai pravertas langas, iš kiemo sklindantis šurmulys, ant stalo sustatytos užkandžių lėkštės, draugų juokas ir iš nedidelės kolonėlės grojanti muzika. Tomas sėdėjo stalo gale, išsidrėbęs krėsle taip, lyg jam priklausytų ir šis butas, ir šis vakaras, ir visų aplinkinių kantrybė.
Ką tik jis garsiai mestelėjo juokelį, kad Rasa ir vėl „nieko nesupranta“, o paskui, įsidrąsinęs nuo dėmesio, išvadino ją kvaila avimi. Pasakė tai su kreiva šypsena, laukdamas įprastos reakcijos. Anksčiau kas nors tikrai sukikendavo. Kas nors nejaukiai nusukdavo akis. Dar kas nors apsimesdavo neišgirdęs.
Tačiau šį kartą nesusijuokė niekas.
Rasa nepašoko nuo kėdės, nepradėjo rėkti ir netrenkė durimis. Ji tik ramiai padėjo šakutę šalia lėkštės, servetėle nusivalė pirštus ir pažvelgė į vyrą taip santūriai, kad jo šypsena pati ėmė blėsti.
– Rasa, kas tau dabar? – Tomas pamėgino dar kartą išspausti pašaipią šypseną. – Juk mes tik juokaujame.
– Ne, Tomai. Juokauji tu. O gėda kažkodėl visiems.
Jo draugas Paulius nuleido akis į savo lėkštę. Pauliaus žmona Lina sustingo ir delnu įsikibo į stalo kraštą. Ji jau seniai nemėgo šitų susitikimų būtent dėl Tomo. Kaskart jis pasirinkdavo akimirką, kai Rasa nešdavo maistą, pildavo svečiams gėrimus arba ką nors traukdavo iš virtuvės, ir paleisdavo į ją kokią geliančią pastabą. Iš pradžių – apie jos užmaršumą. Vėliau – apie amžių. Dar vėliau – apie tai, kad ji „pernelyg rimta“. Dabar viskas nusirito iki atviro įžeidimo.
– Baik jau, – Tomas mostelėjo ranka. – Visi suprato, kad aš be jokio pykčio.
– Aš irgi supratau, – tarė Rasa. – Tu be pykčio. Tu tiesiog iš įpročio.
Jis suraukė antakius.
– Kokio dar įpročio?
– Žeminti mane prie žmonių, o paskui tikėtis, kad nusišypsosiu, nes tau taip patogiau.
Kambaryje pasidarė taip tylu, jog iš lauko aiškiai pasigirdo kieme besijuokiančių paauglių balsai. Rasa sėdėjo tiesiai, vilkėdama lengvą vasarinę suknelę, plaukus susirišusi į uodegą. Jos veide nebuvo nei sutrikimo, nei nuoskaudos. Veikiau atidumas. Tarsi ji pagaliau būtų gavusi patvirtinimą tam, ką jau seniai tyliai dėliojo mintyse.
Tomas dar nesuvokė, kad vakaras jau išslydo jam iš rankų.
– Tu sugalvojai kelti sceną prie svečių? – paklausė jis pritildytu balsu.
– Ne. Sceną sukėlei tu. Aš tik nustojau vaidinti baldą.
Pauliui krustelėjo skruostas. Jis paėmė stiklinę, bet taip ir negurkštelėjo. Lina pažvelgė į Rasą beveik su susižavėjimu. Trečias svečias, Mantas, kuris paprastai garsiausiai kvatodavo iš Tomo juokelių, dabar taip įdėmiai tyrinėjo staltiesės kraštą, lyg ten būtų paslėptas lobio žemėlapis.
Rasa lėtai atsisuko į svečius.
– Bičiuliai, šis vakaras baigtas. Ne dėl jūsų. Tiesiog nebenoriu aptarnauti vaišių stalo, prie kurio esu įžeidinėjama.
Lina tuoj pat pakilo.
– Rasa, gal padėti sutvarkyti?
– Nereikia. Aš pati nuspręsiu, ką su visu tuo daryti.
Tai nuskambėjo taip tvirtai, kad Lina nebesiginčijo. Svečiai ėmė nejaukiai rinktis daiktus. Tomas staigiai išsitiesė.
– Sėdėkit! – riktelėjo jis. – Niekas niekur neina. Ji tuoj nusiramins.
Rasa nukreipė žvilgsnį į vyrą.
– Jie išeina. O po jų išeisi tu.
Žodžiai nusileido į kambarį sunkiai ir tiksliai. Tomas sumirksėjo, tarsi ne iš karto būtų pagavęs prasmę.
– Ką?
– Girdėjai.
– Iš mano buto? – jis nervingai nusijuokė. – Tu nieko nesupainiojai?
Rasa atsistojo. Priėjo prie komodos, atidarė viršutinį stalčių ir išėmė permatomą aplanką. Ji nemetė jo ant stalo, nemojo juo ore. Tiesiog padėjo priešais save.
– Butas yra mano. Jį paveldėjau iš močiutės. Paveldėjimas sutvarkytas dar iki mūsų santuokos. Dokumentai čia. Tu tai žinai, tik mėgsti apsimesti, kad pamiršai.
Pirmas nuo stalo pakilo Paulius.
– Tomai, mes važiuojam.
– Sėsk, – suriko tas.
Paulius pirmą kartą pažvelgė į jį be jokios šypsenos.
– Man nekomanduok. Ir prie mano žmonos nelįsk.
Tomas paraudo iki pat ausų. Buvo akivaizdu, kad jis norėtų atsikirsti grubiai, bet staiga liudininkų skaičius ėmė trukdyti. Svečiai susiruošė greitai. Lina atsisveikindama suspaudė Rasos ranką ir tyliai pasakė:
– Paskambink, jei kas.
– Paskambinsiu, – atsakė Rasa.
Kai paskutiniam svečiui išėjus durys užsidarė, Tomas staigiai atsisuko į žmoną.
– Tu visai iš proto išsikraustei? Pažeminai mane visų akivaizdoje!
– Tu pats puikiai susitvarkei.
– Kas tu tokia, kad mane išvarytum?
Rasa iš aplanko ištraukė antrą lapą ir padėjo ant dokumentų viršaus.
– Aš esu žmogus, kuris prieš tris mėnesius suprato, kad tu ne darbo ieškai, o patogios sofos. Žmogus, kuris dar gegužę liovėsi mokėti už tavo užgaidas. Žmogus, kuris šiandien galutinai įsitikino, kad kalbėtis su tavimi nėra jokios prasmės.
Tomas įsmeigė į ją akis. Jo veide šmėkštelėjo ne pyktis, o greitas skaičiavimas. Rasa tai pastebėjo. Jis visada taip darydavo, kai bandydavo suprasti, kur dar galima paspausti.
– Tu neišmesi vyro vidury nakties, – jau švelniau tarė jis. – Vasara, karšta, visi įsitempę. Susipykome ir gana.
– Aš nevarau tavęs į gatvę. Tu turi motiną. Turi brolį. Turi tėvo sodybą. Turi draugų, kuriems ką tik rodei, koks esi linksmas. Rinkis.
– O daiktai?
– Būtiniausius susidėsi dabar. Visa kita pasiimsi kitą dieną, iš anksto susitarus. Prie liudininkų.
Tomas staiga nusijuokė.
– Tu tam ruošeisi?
– Taip.
Tas trumpas žodis išmušė iš jo apsimestinį pasitikėjimą stipriau nei bet koks riksmas.
Rasa iš tiesų ruošėsi. Ne skandalui, o tai akimirkai, kai Tomas galutinai peržengs ribas. Ji kentėjo ne iš silpnumo. Ji stebėjo. Skaičiavo išlaidas, lopė bendras buities skyles, naikino jo prieigas prie savo banko kortelių, komunalinius mokėjimus perkėlė į atskirus rekvizitus, keitė slaptažodžius ir svarbiausius dokumentus laikė ten, kur jis negalėjo jų pasiekti.