Ji puikiai suprato: su žmogumi, kuris įprato naudotis svetimais pinigais, svetimu darbu ir svetima kantrybe, bet vis tiek vaidino namų šeimininką, negalima elgtis impulsyviai. Čia emocijos tik pakenktų.
Dar pavasarį Rasa buvo nuėjusi pasikonsultuoti su teisininku. Ne tam, kad paskui grasintų gražiai skambančiomis frazėmis, o tam, kad aiškiai žinotų, kur baigiasi jos pareigos ir prasideda tik šeimoje kartojamos pasakos. Vaikų jie neturėjo. Butas priklausė jai. Bendro turto, dėl kurio būtų verta plėšytis, beveik nebebuvo: Tomas dar anksčiau spėjo parduoti savo techniką ir brangesnius daiktus, viską aiškindamas „laikinais sunkumais“. Automobilį Rasa buvo nusipirkusi iki santuokos, jis taip pat buvo registruotas jos vardu. Jeigu Tomas nesutiktų skirtis ramiai, viskas būtų sprendžiama teisme. Tam ji buvo pasirengusi.
– Tu nenormali, – pro sukąstus dantis išspaudė jis.
– Tu vėl bandai mane įžeisti, nes daugiau neturi kuo atsakyti.
Jis žengė artyn. Rasa nepajudėjo nė per žingsnį. Tik paėmė nuo stalo telefoną ir padėjo šalia savęs taip, kad ekranas būtų viršuje.
– Tomai, nedaryk kvailysčių. Šitame bute viskas girdisi. Kaimynai namuose. Ir jeigu pradėsi daužyti baldus ar griebti mane už rankų, aš nesiaiškinsiu su tavimi viena.
Jis sustingo. Jo žvilgsnis blaškėsi po kambarį: aplankas, telefonas, uždarytos durys, tyla, likusi po išėjusių svečių. Pirmą kartą tai nebebuvo įprasta scena, kurioje jis spaudžia, o Rasa gesina konfliktą.
– Tu mane išdavei, – ištarė jis.
Rasa net nesumirksėjo.
– Ne. Aš nustojau tave nešti ant savo pečių – ir emociškai, ir buityje.
– Aš tavo vyras.
– Kol kas – taip. Bet ne savininkas.
Tomas vėl atsisėdo į fotelį. Tik dabar jau nebe išsitiesęs kaip šeimininkas, o sunkiai, tarsi praradęs atramą. Į ją jis žiūrėjo su gryna neapykanta.
– Ir ką? Manai, dabar pasiimsiu krepšį ir išeisiu?
– Manau, iš pradžių mėginsi sukelti gailestį. Tada pradėsi grasinti. Paskui pasakysi, kad rytoj viską ramiai aptarsime. O jeigu sutiksiu, ryte elgsiesi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl – ne. Išeini šiandien.
Tomas pažvelgė į ją nuoširdžiai apstulbęs. Ne todėl, kad būtų išgirdęs kažką visiškai naujo. Jis tiesiog pirmą kartą suvokė, kad Rasa šį pokalbį jau buvo perėjusi be jo. Iš anksto. Mintyse. Punktas po punkto.
– Aš niekur neisiu, – pasakė jis.
Ji linktelėjo taip, lyg būtent tokio atsakymo ir būtų laukusi.
– Tuomet skambinu policijai ir pranešu, kad mano bute žmogus atsisako išeiti, elgiasi agresyviai, o aš bijau konflikto.
– Neišdrįsi.
Rasa palietė telefono ekraną.
Tomas pašoko.
– Palauk!
– Spręsk greičiau.
Jo veidas persikreipė. Jis vis dar norėjo atrodyti nugalėtojas, tačiau pasirinkimų beveik nebeliko. Kelti muštynių, kai bet kurią akimirką galėjo būti iškviesta policija, jis nedrįso. Išeiti savo noru reiškė pripažinti pralaimėjimą. Tomas blaškėsi tarp seniai įprasto įžūlumo ir staiga atsiradusios baimės.
– Bent daiktus leisk susirinkti, – numetė jis.
– Rinkis.
Rasa nusekė paskui jį iki miegamojo, bet į vidų neįėjo. Liko tarpduryje. Tomas staigiai atplėšė spintos duris ir ėmė mėtyti marškinėlius į sportinį krepšį. Kelis kartus tyčia numetė daiktus ant grindų ir laukė jos reakcijos. Rasa tylėjo. Tada jis ištraukė komodos stalčių.
– Kur mano dokumentai?
– Mėlyname aplanke, ant antros lentynos. Aš jų neliečiau.
Jis susirado aplanką ir įgrūdo į krepšį. Po akimirkos atsisuko:
– Pinigų duosi?
Rasa pažiūrėjo į jį taip, kad jis ir pats suprato, kaip apgailėtinai nuskambėjo šis klausimas po visų jo žodžių.
– Ne.
– Vadinasi, išmeti mane be cento?
– Tu suaugęs vyras, kuris prie draugų savo žmoną vadino kvaila avimi. Įrodyk sau, kad nuo jos nepriklausai.
Jo lūpos virptelėjo, bet jis susitvardė. Iš spintelės išsitraukė įkroviklį, skustuvą, kelias poras kojinių, pasą. Tada ranka nuslydo prie dėžutės su laikrodžiu.
– Čia mano.
– Laikrodį tau dovanojau aš. Pasiimk. Man jo nereikia.
Jis akivaizdžiai laukė ginčo. Norėjo užsikabinti bent už menkiausios smulkmenos. Tačiau Rasa neketino kovoti dėl daiktų, kurie jai nieko nereiškė. Jos tikslas buvo paprastas: kuo greičiau išprašyti Tomą iš buto, o ne paskęsti dar viename smulkių priekabių liūne.
Po dvidešimties minučių krepšys jau buvo prigrūstas. Tomas išėjo į prieškambarį, apsiauvė batus ir sustojo prie durų.
– Raktai, – ramiai pasakė Rasa.
Jis pašaipiai šyptelėjo.
– Pasvajok.
Rasa vėl paėmė telefoną.
– Tomai.
– Imk tuos savo raktus, kad jau taip springsti dėl jų.
Jis išplėšė ryšulį iš kišenės ir sviedė ant spintelės. Rasa jų iš karto nepaėmė. Pirmiausia patikrino: viršutinės spynos raktas, apatinės, pašto dėžutės. Viskas buvo vietoje.
– Rytoj kviesiu meistrą ir pakeisiu spynas, – pasakė ji. – Ne todėl, kad tam reikėtų kokio nors leidimo. Tiesiog nežinau, ar nesi pasidaręs kopijų.
– Tu mane jau vagimi laikai?
– Aš laikau tave žmogumi, kuris viešai pažeminęs savo žmoną paprašė jos pinigų kelionei. Todėl pasitikėjimas baigėsi.
Tomas staigiai atidarė duris.
– Dar paršliaušiuosi. Pažiūrėsim, kiek be manęs ištversi.
Rasa pažvelgė į jį visiškai ramiai.
– Tomai, pastaruosius kelerius metus mes tikrinome kaip tik priešingą dalyką.
Jis išlėkė į laiptinę. Durys užsitrenkė. Rasa pasuko spyną, priglaudė delną prie vėsaus durų paviršiaus ir kelias sekundes tiesiog stovėjo. Ji nedrebėjo, neverkė, nelakstė po butą. Tik kūnas dabar ėmė vytis tai, kas ką tik įvyko: pirštai apsunko, pečiai atrodė pripilti švino, o burnoje atsirado sausas metalo prieskonis. Ji nuėjo į virtuvę, prisipylė stiklinę vandens ir išgėrė mažais gurkšniais.
Paskui plačiau pravėrė langą. Vasaros oras įsiliejo į butą kartu su automobilių ūžesiu, įkaitusio asfalto kvapu ir tolimu šuns lojimu.
Rasa apžvelgė svetainę. Ant stalo tebestovėjo lėkštės, taurės, supjaustytos daržovės, nepaliestos vynuogės, servetėlės. Prieš valandą visa tai dar atrodė kaip jaukaus šeimos vakaro dekoracija. Dabar priminė vietą, kurioje pagaliau baigėsi per ilgai užsitęsusi klaida.
Tvarkytis ji neskubėjo. Pirmiausia nufotografavo stalą ir aplanką su dokumentais.