— Atidaryk, sakau! Kitaip kviesiu gelbėtojus, ir jie tuos tavo užraktus nupjaus be jokio gailesčio! — iš visų jėgų trenkiau kumščiu į ekooda aptrauktas duris.
Raktas spynoje pasisuko tik iki pusės ir įstrigo. Iš vidaus sausai trakštelėjo skląstis, kurio pati niekada neužstumdavau.
Durys vangiai prasivėrė. Tarpduryje pasirodė mano jaunesnioji sesuo Eglė. Ant jos pečių kabojo mano mėgstamiausias smaragdinis tikro šilko chalatas, pirktas už premiją prabangioje parduotuvėje. Jo kraštas vilkosi per purvinas grindis.
— Oi, Rasyte, ko čia taip daužaisi? — žiovaudama sumurmėjo Eglė ir delnu prilaikė jau pastebimai suapvalėjusį pilvą. — Mes, šiaip jau, dar miegame.
Peržengiau slenkstį ir užmyniau ant svetimų, nutryptų sportbačių nutrintais galais. Ant prieškambario spintelės mėtėsi reklaminiai lankstinukai, apskretę raktai ir tuščias cigarečių pakelis.
Mano prižiūrėtame vazone su fikusu kyšojo nuorūka. Pilka pelenų juosta buvo ištepliojusi blizgančius lapus. Nagai taip susmigo į delnus, kad net nudiegė.
— Egle, tuoj pat nusivilk chalatą, susirink savo skudurus ir lauk iš čia. Jums duodu lygiai dešimt minučių.
— Sveika, teisininke, — iš virtuvės atsklido atsainus vyriškas balsas.
Tarpduryje išdygo Tomas, mano sesers vyras. Jis stovėjo vienomis pilkomis trikotažinėmis trumpikėmis, rankoje laikydamas aprasojusį alaus butelį. Ant peties raudonavo šviežias įdrėskimas.
— Ko keli triukšmą? — šyptelėjo Tomas ir gurkštelėjo tiesiai iš butelio. — Mes čia esame visiškai teisėtai. Apie įstatymus girdėjai? Juk tu pas mus šitos srities specialistė.
— Tomai, užsičiaupk, kol dar nepradėjau tau dantų lyginti, — priėjau prie jo visai arti. — Iš mano buto. Tuoj pat.
— Neturi teisės, Rasa, — Eglė sugraudintu veidu papūtė lūpas ir pasislėpė už plačios vyro nugaros. — Tomas sakė, kad tavo trijų kambarių butas milžiniškas, o tu viena čia tūnai kaip pelėda. Man greitai gimdyti. Argi giminėms nepriklauso normalios sąlygos?
— Popieriuką turime, tad nusiramink, šeimininke. Mes čia ne trumpam.
Nuėjau į savo miegamąjį ir užrakinau duris Tomui beveik prieš nosį, kol jis už jų plūdosi. Širdis daužėsi taip aukštai, lyg būtų įstrigusi gerklėje.
Atsiverčiau nešiojamąjį kompiuterį, prisijungiau prie Elektroninių valdžios vartų. Įkėlimo ratukas sukosi be galo ilgai, tarsi specialiai tampydamas nervus. Galiausiai ekranas mirktelėjo.
Skiltyje „Mano būstas“ švietė ką tik atsiradęs pranešimas iš Vidaus reikalų ministerijos apie mano trijų kambarių butą.