Pranešime buvo nurodyta, kad mano bute laikinai deklaruoti du asmenys: Tomas ir Eglė. Terminas — penkeri metai. Pagrindas — neatlygintinio gyvenamosios patalpos naudojimo sutartis. O grafoje „Savininkas“ puikavosi kreiva, akivaizdžiai suklastota mano parašo kopija.
Atsilošiau kėdėje ir pajutau, kaip pirštai ima stingti. Dirbdama nekilnojamojo turto teisės srityje, jų planą perpratau per kelias sekundes. Eglė laukiasi. Vos tik gims vaikas, pagal taisykles jis bus automatiškai deklaruotas ten pat, kur ir motina. Mano sutikimo tam nereikės. O išregistruoti kūdikio „į niekur“ nei teismas, nei vaiko teisių specialistai neleis metų metus. Būčiau įklampinta į procesus iki jo pilnametystės, o Tomas tuo metu ramiai gurkšnotų alų mano virtuvėje.
Žvilgtelėjau į prie durų kabančią raktinę. Ji buvo tuščia. Eglė atsarginį raktą nugvelbė prieš mėnesį, kai užsuko „tik arbatos išgerti“.
Krūtinėje vėl pakilo seniai užspaustas, iki pelenų išdegintas apmaudas. Man buvo aštuoniolika, kai tėvai man nieko nesakę pardavė medinį mano mirusios močiutės namą prie Šiaulių — vienintelę vietą, kurioje kada nors jaučiausi iš tiesų laiminga. Už tuos pinigus buvo surengtos pompastiškos Eglės vestuvės užmiesčio sodyboje: limuzinas, muzikantai, blizgučiai ir visa kita parodomoji prabanga. Santuoka subyrėjo po pusmečio, o mano vaikystės namai dingo visam laikui. Tėvai tada tik bejėgiškai skėstelėjo rankomis: „Eglutei labiau reikia, ji juk pas mus silpnesnė.“
Tąkart likau be nieko. Bet dabar man trisdešimt treji. Ir už mano nugaros — šimtai laimėtų bylų.
Užverčiau kompiuterį ir lėtai, giliai įkvėpiau.
Jie manė, kad pulsiu į teismą verkšlendama ir ginčysiu sutartį? Ne. Civilinis procesas trunka per ilgai. Aš pradėsiu nuo tokių kozirių, kurie jų gyvenimą perlauš negrįžtamai.
Ryte išėjau tyliai.
Eglė saldžiai miegojo ant mano sofos, o Tomas knarkė virtuvėje, nešvaria, neskusta skruosto puse prisispaudęs prie lipnaus stalo. Šalia voliojosi tuščia pigaus alaus skardinė. Tegul galvoja, kad laimėjo. Man reikėjo tik vieno — laiko.
Pirmiausia nuvažiavau pas pažįstamą ekspertą. Penkiasdešimt eurų už skubą, ir jau vakare ant mano stalo gulėjo oficiali ikiteisminės rašysenos ekspertizės išvada. Mėlynas antspaudas patvirtino: parašą ant naudojimosi sutarties padėjau ne aš. Jį išvedžiojo svetima ranka. Sprendžiant iš stipraus, trūkčiojančio spaudimo — greičiausiai vyro.
Tą pačią dieną nuvežiau pareiškimą į policijos komisariatą. Dokumentų klastojimas. Fiktyvi deklaracija. Budintis leitenantas pasislinko arčiau ir atsivertė mano atsineštą segtuvą.