– Gana vaidinti direktorę, Egle! – rėžė Janina ir, pagriebusi nuo stalo mano darbinį nešiojamąjį kompiuterį, iškėlė jį aukščiau. – Tavo metų moterys jau namuose sėdi, o ne vyrams nurodinėja.
– Padėkite atgal, – tyliai pasakiau.
– Per vėlu, – įsiterpė Tomas.
Kompiuteris pirmiausia trenkėsi į posėdžių stalo briauną, paskui nukrito ant grindų. Plastikas skilo. Ekranas trumpai sumirgėjo ir užgeso.
Janina stovėjo uždaroje UAB „KedrasSoft“ pasitarimų salėje, vilkėdama šviesų švarkelį, ant kaklo pasikabinusi svečio kortelę. Jai buvo septyniasdešimt ketveri. Svetimame biure ji elgėsi taip, lyg būtų atėjusi tikrinti tvarkos savo pačios virtuvėje.
Tomas, mano vyras ir kartu pavaduotojas, net nepajudėjo.
Jis tik pasitaisė marškinių rankogalį ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, tarsi lauktų, kada pradėsiu teisintis.
– Mama sudaužė tavo kvailą kompiuterį, – tarė jis. – Verkti jau nėra dėl ko.
Pažvelgiau į įlenktą dangtį. Į nulaužtą vyrį. Į informacinio saugumo lipduką, kuris dabar kyšojo šone kreivu kampu.
Tame kompiuteryje buvo patentinių paraiškų medžiaga. Uždara programinio kodo šaka. Techniniai modulių aprašai, kuriuos rengėme demonstracijai investuotojams.
Raktų be antrojo autentifikavimo faktoriaus ten nebuvo. Atsarginės kopijos taip pat egzistavo. Nebuvau naivi mergaitė, visą įmonės gyvenimą laikanti vienoje atmintinėje rankinėje.
Bet tai nieko nekeitė.
Prieš mano akis ką tik buvo sugadintas įmonės turtas.
Ir tai nutiko ne per buitinį ginčą namuose. Ne laiptinėje. Ne netyčia.
Posėdžių kambaryje. Po kameromis. Veikiant garso ir vaizdo įrašymo sistemai. Dalyvaujant mano pavaduotojui, kuris pats atsivedė pašalinį žmogų į ribotos prieigos zoną.
– Tomai, – kreipiausi į jį. – Kas tavo motinai išdavė svečio leidimą?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš. Ir kas?
– Kas ją čia atvedė be saugumo tarnybos suderintos paraiškos?
– Aš atvedžiau. Egle, tik nepradėk su savo instrukcijomis. Mama norėjo pasikalbėti.
– Ji pasikalbėjo.
Janina paniekinamai prunkštelėjo.
– Pagaliau kas nors tau parodė, kad nesi jokia karalienė. Tomas seniai viską tempia ant savo pečių, o tu sėdi kėdėje ir vaizduoji viršininkę.
Linktelėjau. Vieną kartą.
– Supratau.
Tas vienas trumpas žodis viską perstatė į kitą vietą.
Tomas dar nesuvokė. Jis buvo pripratęs, kad aš ginčijuosi. Aiškinu. Primenu, jog įmonę įkūriau dar iki jam čia pasirodant. Kad pirmąsias sutartis pasirašinėjau pati. Kad pirmasis serveris stovėjo po mano darbo stalu. Kad komandai atlyginimus mokėdavau anksčiau negu sau.
Jis buvo pripratęs, kad ant mano pečių laikosi namai, biuras, ataskaitos, klientai ir jo įžeidus pasididžiavimas.
Tą akimirką aš nustojau jį laikyti.
Pakėliau vidinį telefoną nuo stalo.
– Pakvieskite į pasitarimų kambarį saugumo tarnybą, teisininkę ir Marių. Skubiai. Taip, dabar. Ir parenkite neeilinį valdybos posėdį vienuoliktai keturiasdešimt. Darbotvarkė: įmonės turto sugadinimas, direktoriaus pavaduotojo prieigų blokavimas, Tomo opcionų paketo nutraukimas.
Išgirdęs žodį „opcionų“, Tomas akimirksniu prarado ramų veidą.
– Ką tu čia kliedi?
– Formuluoju darbotvarkę.
– Egle, tu dabar kalbi apimta emocijų.
– Ne.
Tai buvo tiesa. Emocijų kaip tik nebuvo. Buvo tik aiški, tiesi veiksmų linija.
Janina išdidžiai pakėlė smakrą.
– Kokia dar valdyba? Aš esu tavo vyro motina. Turiu teisę pasakyti, ką galvoju.
– Kalbėti – taip. Gadinti įmonės turtą – ne.
– Ak, turtą. Geležies gabalas.
– Korporatyvinė įranga su ribota prieiga.
– Girdi, Tomai? – ji atsisuko į sūnų. – Ji ir namuose taip šneka? Kaip su pavaldiniais?
Tomas žengė arčiau manęs.
– Egle, nutrauk šitą cirką. Tuoj pat.
Mano žvilgsnis nuslydo į jo dešinę ranką. Joje buvo mano senasis projekto vadovės leidimas. Juodas. Tas pats, kuris prieš savaitę pradingo.
Tada buvau nusprendusi, kad jis liko automobilyje.
– Atiduok leidimą.
– Kokį dar leidimą?
– Mano senąjį. Jis tavo rankoje.
Tomas suspaudė plastikinę kortelę stipriau.
– Tai nesvarbu.
– Dabar svarbu viskas.
Durys atsivėrė. Įėjo apsaugininkas Paulius. Paskui jį – įmonės teisininkė Rūta, nešina planšete ir plona segtuvėlio aplanke. Po kelių sekundžių pasirodė ir technikos direktorius Marius. Jis iš karto pažvelgė į grindis.
– Čia Eglės darbinis kompiuteris? – paklausė jis.
– Buvo, – atsakiau. – Paprašyk administratorių nedelsiant užblokuoti aktyvias sesijas, iš naujo išduoti prieigos žetonus ir patikrinti visus prisijungimus per pastarąsias septynias dienas.
– Jau darau.
Jis išsitraukė telefoną ir išėjo į koridorių neuždavęs nė vieno nereikalingo klausimo.
Tomas staigiai atsigręžė į mane.
– Tu mane prie savų žmonių vaizduoji vagimi?
– Aš fiksuoju incidentą.
– Aš tavo vyras.
– Ir mano pavaduotojas. Šitame kambaryje tai svarbiau.
Ši frazė jam smogė stipriau negu bet koks ginčas. Namuose jis dar galėjo apsimesti įskaudintu sutuoktiniu. Biure liko pareigos, reglamentai ir parašai.
Janina čiupo rankinę nuo gretimos kėdės.
– Tomai, einam. Tegul ši didelė ponia pati tvarkosi su savo geležimis.
– Kol kas jūs neišeisite, – ramiai pasakė Rūta. – Turime užfiksuoti paaiškinimus.
Uošvė staigiai atsisuko.
– O jūs čia kas tokia?
– Įmonės teisininkė.
– Visi jūs čia jai už pavadėlio pririšti.
Rūta atidarė planšetę.
– Pauliau, prašau užtikrinti liudytojų dalyvavimą ir pasirūpinti, kad kamerų įrašai būtų išsaugoti.
Apsaugininkas atsistojo prie durų. Ne agresyviai. Tiesiog atsistojo.
Tomas į mane žiūrėjo jau be ankstesnio pasitikėjimo savimi.
– Egle, tu peržengi ribą.
– Ne. Aš ją grąžinu į vietą.
Vienuoliktą keturiasdešimt susirinkome didžiojoje posėdžių salėje. Ne toje, kur ant grindų liko gulėti kompiuteris. Ten jau dirbo specialistas: fotografavo pažeidimus, tikrino inventorinį numerį, smulkias korpuso dalis dėjo į skaidrų paketą.
Mūsų įstatuose valdybai buvo numatyta atskira kompetencija: investuotojų klausimai, opcionų programa ir sprendimai, susiję su ribotos prieigos įmonės plėtra.