— Aš sutikau, kad tavo sesuo pagyventų pas mus, kol baigs mokslus. Bet mokslai pasibaigė jau prieš pusę metų, todėl būtų pats laikas jai gražiai susirinkti daiktus ir išeiti. Man šitos dykinėjančios išlaikytinės namuose daugiau nereikia.
Rasos balsas skambėjo lygiai, be jokio virptelėjimo, tačiau tai, kaip ji įstatė savo lėkštę į kriauklę šalia Ugnės riebalais ir padažu aptekusių indų, pasakė daugiau nei bet koks riksmas. Marius krūptelėjo nuo aštraus porceliano trinktelėjimo į metalą ir pamažu pakėlė akis nuo vakarienės. Jau kelias dienas jis apsimetinėjo nematantis, kaip tarp jų tirštėja įtampa, bet šis garsas prasimušė net pro patogaus abejingumo šarvus.
— Ir vėl kas negerai? — paklausė jis, nenoriai atsitraukdamas nuo gardžiai kvepiančio mėsos gabalo. Jo balse nebuvo nei užuojautos, nei tikro smalsumo — tik pavargęs susierzinimas, lyg jį vėl būtų sutrukdę dėl kažkokios smulkmenos.
— Kaip tai „kas negerai“? — Rasa atsisuko į jį. Atsirėmė klubu į virtuvės stalviršį, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jos žvilgsnis buvo kietas ir duriantis. — Tu rimtai manai, kad viskas normalu, Mariau? Tavo diplomuota sesutė pavalgė, paliko po savęs visą jovalą, tarsi būtų restorane, ir išlėkė į klubą.
Aš ką tik iš vonios išnešiau krūvą šlapių rankšluosčių ir išvaliau balą, į kurią ji dar įmaišė savo makiažo pagrindo. O dabar, matyt, dar turiu suplauti ir jos indus, nes ryte „jos didenybė“ nenorės gerti kavos šalia nešvarios kriauklės. Tau tai atrodo normalu?
Marius nurijo kąsnį, padėjo šakutę ir sunkiai, beveik teatrališkai atsiduso. Šis pokalbis jam buvo nemalonus. Po darbo dienos jis norėjo tik ramybės, tylos ir taikaus vakaro namuose. Stoti teisėju dviejų moterų konflikte jis visiškai neketino.
— Rasa, tik nepradėk vėl. Ji juk stengiasi. Ieško darbo. Ieško savęs. Jai nelengvas etapas, reikia laiko priprasti prie suaugusio žmogaus gyvenimo.
Jo žodžiai buvo tokie nuspėjami ir tiek kartų girdėti, kad Rasos jie jau nebežeidė. Ji tik trumpai nusijuokė — sausai, be menkiausio linksmumo. Taip juokiasi žmogus, kuris tą pačią plokštelę girdėjo šimtą kartų ir mintinai žino kiekvieną jos įbrėžimą.
— Nelengva yra man, Mariau. Man nelengva kasdien grįžti namo ir rasti butą, panašų į pigaus hosteliuko ir grožio salono hibridą. Aš tvarkau, gaminu ir skalbiu už mus tris, kol tavo sesuo klubuose ir prekybos centruose „ieško savęs“. Ji darbo neieško. Ji net neapsimeta, kad ieško. Ji paprasčiausiai sėdi mums ant sprando ir naudojasi tavo minkštu charakteriu.
— Tu jau perlenki lazdą! — pakėlė balsą Marius, įžeistai suspausdamas lūpas. — Ji mano sesuo! Negaliu jos tiesiog išmesti į gatvę!
— O aš galiu, — iškart nukirto Rasa. Jos ramybė buvo bauginanti. Ji nešaukė, nekėlė isterijos — ji skelbė nuosprendį. — Ji turi savaitę. Septynias dienas susirasti kitą vietą savo „paieškoms“. Butą, kambarį, draugę — man nesvarbu. Jeigu po septynių dienų ji vis dar bus čia, išsikraustysiu aš. Vietą jau apžiūrėjau. Tada pats nuspręsi, kurią iš mūsų toliau išlaikysi — ją ar mane.
Rytas po to galutinio ultimatumo prasidėjo ne barniais, o tyla. Tiršta, lipnia tyla, kuri užpildė visą butą ir tarsi apsunkino orą. Rasa, kaip visada, atsikėlė septintą. Užplikė kavos dviem puodeliams, paruošė du skrebučius ir ant stalo padėjo lėkštę su omletu — vienam žmogui. Kai Marius, susiglamžęs ir paniuręs, įžengė į virtuvę, jo porcija jau laukė. Jis atsisėdo tylėdamas, vengdamas pažvelgti žmonai į akis. Vylėsi, kad per naktį Rasa atvėso, kad vakarykštis pokalbis tebuvo emocijų protrūkis. Tačiau nepriekaištinga stalo tvarka, aiškiai paruošta tik dviem, atėmė iš jo ir paskutinį tokios vilties likutį. Ugnės virtuvėje dar nebuvo matyti.