Maždaug po valandos virtuvėje pasirodė Ugnė. Ji žiovavo, tingiai rąžėsi, vilkėjo trumpus šilkinius šortukus ir aptemptą palaidinę. Iš įpročio pasuko prie kavos aparato, tačiau šis stovėjo švarus, tuščias ir nieko nežadantis.
— Oi, tai kavos nebėra? — mestelėjo ji į orą tokiu tonu, lyg būtų savaime suprantama, kad Rasa tuoj pat puls spręsti šios „nelaimės“.
Rasa tuo metu kaip tik skalavo savo puodelį. Ji net neatsisuko.
— Nežinau. Aš savąją jau išgėriau, — atsakė ramiai, taip abejingai, tarsi į ją būtų kreipęsis ne namiškis, o atsitiktinis praeivis gatvėje.
Ugnė akimirką sustingo. Paskui garsiai prunkštelėjo ir demonstratyviai trenkė šaldytuvo durelėmis. Išsitraukė jogurtą, stovėdama išvalgė jį tiesiai iš indelio, kabindama šaukštu, o tuščią pakuotę kartu su tuo pačiu šaukštu paliko ant stalviršio. Tai buvo pirmasis šūvis. Rasa jo lyg ir nepastebėjo. Ji ramiai išplovė savo indus, nuvalė kriauklę ir išėjo į kambarį ruoštis į darbą. Jogurto indelis liko styroti vietoje — lipnus, menkas paminklas svetimam neišsiauklėjimui.
Taip slinko dienos. Butas pamažu virto padalinta teritorija, kurioje ribos nebuvo nubrėžtos, bet jas jautė kiekvienas. Rasa vakarienę gamino dviem. Produktus pirkdavo taip pat tik dviem. Į skalbyklę dėdavo savo ir Mariaus drabužius. Auganti Ugnės nešvarių rūbų krūva skalbinių krepšyje jos nebejaudino nė kiek. Svetainę ji sutvarkydavo, tačiau sąmoningai aplenkdavo tą sofos kampą, kuriame Ugnė palikinėdavo puodelius ir šokoladukų popierėlius. Vonios kambarys tapo svarbiausiu mūšio lauku. Rasa iki blizgesio nuvalydavo veidrodį ir praustuvą, bet visiškai ignoruodavo tūbeles, kamštelius bei plaukus, kuriuos po savęs palikdavo Ugnė.
Supratusi, kad pasyvus erzininimas neduoda laukto rezultato, Ugnė perėjo į puolimą. Ji tyčia garsiai kalbėdavosi telefonu, draugėms pasakodama, kad „kai kurios“ tiesiog kraustosi iš proto dėl pavydo ir savo tuščio gyvenimo. Kai Rasa ir Marius būdavo namuose, ji parsivesdavo triukšmingų pažįstamų, ir ramūs namai prisipildydavo svetimo juoko, kvepalų, prakaito bei maisto kvapų. Nešvarių lėkščių ji jau nebedėdavo net į kriauklę — palikdavo jas tiesiai ant stalo, prie pat Rasos vietos.
Marius atsidūrė tarp dviejų ugnių. Jis norėjo pasirodyti taikdariu, bet visi jo bandymai buvo nerangūs ir bejėgiai.
— Rasa, gal galėtum išvirti truputį daugiau sriubos? Man kažkaip nejauku prieš ją… — trečią dieną prabilo jis pataikaujančiu balsu.
— Jeigu tau nejauku, pats ir išvirk. Puodai ten pat, kur visada, — šaltai atsakė žmona, net nepakeldama akių nuo knygos.
Kai jis pabandė pasikalbėti su seserimi, ši akimirksniu griebėsi manipuliacijų.
— Mariuk, aš matau, kaip ji į mane žiūri! Ji manęs nekenčia! Aš čia visiems tik kliūtis! Jeigu ir tu taip manai, aš tuoj pat susikraunu daiktus ir važiuoju į stotį!
Ir jis pasiduodavo. Pradėjo slapčia plauti po jos paliktus indus, kai Rasa nematydavo. Užsakinėjo picą visiems, kad tik išvengtų nejaukios vakarienės dviese. Kvailais juokeliais ir pasakojimais iš darbo mėgino užkimšti tvyrančią tylą, tačiau iš žmonos pusės atsitrenkdavo į ledinę sieną, o iš sesers sulaukdavo tik pašaipios, įžūlios šypsenėlės. Problemos jis nesprendė. Tik stūmė ją į šalį, leisdamas namų atmosferai darytis vis nuodingesnei ir sunkiau pakeliamai. Rasos paleistas atgalinis skaičiavimas jau tiksėjo, ir su kiekviena diena tas garsas darėsi vis aiškesnis.
Šeštą dieną, šeštadienio vakarą, Marius ryžosi paskutiniam desperatiškam žingsniui. Jis grįžo iš brangaus prekybos centro nešinas dviem sunkiais maišais. Juose buvo marmuringos jautienos kepsniai, smidrai, vyno butelis — viskas, ką kadaise jie pirkdavo jaukiems, ypatingiems vakarams dviese. Tai turėjo būti jo balta vėliava, gremėzdiškas pasiūlymas taikytis. Abi moteris jis rado svetainėje: Rasa sėdėjo tarsi užsibarikadavusi knyga, o Ugnė lakavosi nagus, ir aitrus lako kvapas buvo persmelkęs visą kambarį.
Marius pastatė maišus ant stalo, giliai įkvėpė ir, sukaupęs paskutinius drąsos likučius, prabilo.