— Sutikau, kad tavo sesuo pagyventų pas mus, kol baigs mokslus. Bet studijos baigėsi jau prieš pusmetį, todėl jai pats laikas susirinkti daiktus ir išeiti. Man šitos dykinėjančios išlaikytinės namuose nebereikia.
Rūtos balsas skambėjo lygiai, be jokio pakelto tono, tačiau tai, kaip ji įstatė savo lėkštę į kriauklę šalia riebaluotos, padažu aptaškytos Eglės lėkštės, pasakė daugiau nei bet koks riksmas. Tomas krūptelėjo nuo aštraus porceliano trinktelėjimo į metalą ir lėtai pakėlė akis nuo vakarienės. Kelias dienas jis apsimetė nematantis, kaip tarp jų tirštėja įtampa, bet tas garsas pramušė jo patogaus abejingumo šarvą.
— Ir kas dabar ne taip? — paklausė jis, nenoriai atsiplėšdamas nuo sultingo mėsos gabalėlio. Jo balse nebuvo nei užuojautos, nei tikro smalsumo — tik pavargęs irzlumas, tarsi jį vėl būtų sutrukdę dėl menkniekio.
— Kas ne taip? — Rūta atsisuko į jį. Klubais atsirėmė į virtuvės spintelę, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jos žvilgsnis buvo kietas ir aštrus. — Tavo manymu, čia viskas normalu, Tomai? Tavo diplomuota sesutė pavalgė, paliko po savęs kiaulidę, lyg būtų restorane, ir išlėkė į klubą.
Ką tik iš vonios išnešiau krūvą šlapių rankšluosčių ir išvaliau balą, į kurią ji dar sugebėjo primaišyti makiažo pagrindo. O dabar turiu dar ir indus po jos plauti, nes ryte „jos didenybė“ nenorės gerti kavos prie nešvarios kriauklės. Tau tai atrodo priimtina?
Tomas nurijo kąsnį, padėjo šakutę ir sunkiai, beveik kankinio tonu atsiduso. Šis pokalbis jam buvo nepatogus. Jis troško tik ramybės, tylos, paprasto vakaro po darbo dienos. Mažiausiai norėjo tapti teisėju moterų ginče.
— Rūta, tik nepradėk vėl. Ji stengiasi. Ieško darbo. Ieško savęs. Jai dabar sunkus etapas, reikia laiko priprasti prie suaugusio gyvenimo.
Tie žodžiai buvo tokie nuspėjami ir tiek kartų girdėti, kad Rūtos jie jau nebežeidė. Ji tik trumpai nusijuokė — sausai, be jokio linksmumo. Taip juokiasi žmogus, šimtą kartų klausęs tos pačios plokštelės ir mintinai žinantis kiekvieną jos įbrėžimą.
— Sunku yra man, Tomai. Man sunku kasdien grįžti į namus, kurie atrodo kaip pigus hostelis, sukryžmintas su grožio salonu. Aš tvarkau, verdu, skalbiu už mus tris, o tavo sesuo tuo metu klubuose ir prekybos centruose „ieško savęs“. Ji darbo neieško. Net neapsimeta, kad ieško. Ji tiesiog sėdi mums ant sprando ir naudojasi tavo minkštumu.
— Čia jau per daug! — Tomas pakėlė balsą, įsižeidęs suspausdamas lūpas. — Ji mano sesuo! Negaliu jos šiaip sau išmesti į gatvę!
— O aš galiu, — iš karto atsakė Rūta. Jos ramybė buvo bauginanti. Ji nerėkė, nekėlė scenos — ji skelbė nuosprendį. — Ji turi savaitę. Septynias dienas susirasti kitą vietą savo „paieškoms“. Butą, kambarį, draugę — man visiškai nesvarbu. Jeigu po septynių dienų ji vis dar bus čia, išsikraustysiu aš. Vieną vietą jau apžiūrėjau. Tada pats nuspręsi, kurią iš mūsų toliau išlaikysi — ją ar mane.
Rytas po šio neginčijamo ultimatumo prasidėjo ne barniais, o tyla. Tiršta, lipnia tyla, kuri užpildė visą butą ir net orą padarė sunkesnį. Rūta, kaip įprastai, atsikėlė septintą. Išvirė kavos dviem puodeliams, paskrudino du skrebučius ir ant stalo padėjo lėkštę su omletu — vienam žmogui.
Kai Tomas, susiglamžęs ir niūrus, įžengė į virtuvę, jo porcija jau laukė. Jis atsisėdo nepratardamas nė žodžio ir vengė žmonos akių. Vylėsi, kad per naktį Rūta atvėso, kad visa tai tebuvo emocijų pliūpsnis. Tačiau nepriekaištinga tvarka ant stalo, padengto griežtai tik dviem, atėmė iš jo paskutinę viltį.