Po valandos virtuvėje pasirodė Eglė. Ji žiovavo, tingiai rąžėsi, vilkėdama trumpus šilkinius šortukus ir lengvą palaidinę. Iš įpročio pasuko prie kavos aparato, tačiau šis stovėjo švarus, sausas ir visiškai tuščias.
— Oi, kava baigėsi? — mestelėjo ji į orą tokiu tonu, lyg būtų tikra, kad Rūta tuoj pat puls taisyti šios „nelaimės“.
Rūta tuo metu skalavo savo puodelį. Ji net neatsisuko.
— Nežinau. Savąją jau išgėriau, — atsakė ramiai, taip abejingai, tarytum į ją būtų kreipęsis atsitiktinis praeivis gatvėje.
Eglė akimirką sustingo. Paskui garsiai šniurkštelėjo, priėjo prie šaldytuvo ir demonstratyviai trenkė jo durelėmis. Išsitraukusi jogurtą, suvalgė jį stovėdama, tiesiai iš indelio, o tuščią pakuotę su šaukšteliu paliko ant stalviršio. Tai buvo pirmasis šūvis prasidėjusiame kare. Rūta į jį nesureagavo nė mirktelėjimu. Ji išplovė savo indus, nusausino kriauklę ir nuėjo į kambarį ruoštis darbui. Jogurto indelis liko ten pat — lipnus, mažas paminklas svetimam nemandagumui.
Taip slinko diena po dienos. Butas pamažu virto teritorija, padalyta nematomomis, bet labai aiškiai juntamomis ribomis. Rūta vakarienę gamino dviem. Maistą pirko dviem. Į skalbyklę dėjo tik savo ir Tomo drabužius. Vis didėjanti Eglės nešvarių skalbinių krūva jos nė kiek nejaudino. Svetainę ji sutvarkydavo, tačiau sąmoningai apeidavo tą sofos kampą, kuriame Eglė palikdavo puodelius, saldainių popierėlius ir kitas šiukšles. Vonios kambarys tapo pagrindiniu frontu. Veidrodis ir kriauklė po Rūtos rankų blizgėjo, bet po Eglės išmėtyti kosmetikos tūbeliai, dangteliai ir plaukai likdavo nepaliesti, tarsi jų apskritai nebūtų.
Kai Eglė suprato, kad tyli provokacija neveikia, ji perėjo prie atviresnių išpuolių. Telefonu kalbėdavo garsiai, su draugėmis aptarinėdama, kaip „kai kurie žmonės“ kraustosi iš proto dėl pavydo ir savo tuščio gyvenimo. Tais vakarais, kai Rūta ir Tomas būdavo namie, ji imdavo kviestis triukšmingas pažįstamas, pripildydama ramų butą svetimu juoku, svetimais kvapais ir svetima energija. Nešvarių indų ji jau nebenešdavo į kriauklę — padėdavo juos tiesiai ant stalo, kuo arčiau Rūtos vietos.
Tomas atsidūrė tarp dviejų ugnių. Jis norėjo būti taikdarys, tačiau jo bandymai buvo silpni, neryžtingi ir nevykę.
— Rūta, gal išvirtum truputį daugiau sriubos? Man kažkaip nejauku prieš ją… — trečią dieną pamėgino jis, kalbėdamas pataikūnišku balsu.
— Jeigu tau nejauku, gali išvirti pats. Puodai stovi ten, kur visada, — šaltai atsakė žmona, net nepakeldama akių nuo knygos.
Kai jis mėgino pasikalbėti su seserimi, pokalbis tuoj pat virsdavo manipuliacija.
— Tomai, aš matau, kaip ji į mane žiūri! Ji manęs nekenčia! Aš čia visiems tik trukdau! Jeigu ir tu taip manai, tuoj susikrausiu daiktus ir išeisiu į stotį!
Ir Tomas pasiduodavo. Kai Rūta nematydavo, slapčia išplaudavo po Eglės paliktus indus. Užsakydavo picą visiems, kad tik nereikėtų sėdėti prie nejaukios vakarienės dviese. Bandydavo tylą užkimšti kvailais juokeliais ir pasakojimais iš darbo, tačiau iš žmonos pusės atsitrenkdavo į ledinę sieną, o iš sesers sulaukdavo tik įžūlios, pašaipios pusšypsenės. Problemos jis neišsprendė. Jis tik stūmė ją tolyn, kol namų oras darėsi vis nuodingesnis ir sunkiau pakeliamas. Rūtos paleistas atgalinis skaičiavimas jau tiksėjo, ir su kiekviena diena tas garsas darėsi vis aiškesnis.
Šeštąją dieną, šeštadienio vakarą, Tomas ryžosi paskutiniam desperatiškam žingsniui. Namo jis parėjo nešinas dviem sunkiais maišais iš brangaus prekybos centro. Juose buvo marmuringų kepsnių, šparagų, butelis vyno — visa tai, ką anksčiau pirkdavo jųdviejų ramiems, ypatingiems vakarams. Tai buvo jo balta vėliava, nerangus bandymas pasiūlyti taiką.
Svetainėje jis rado abi moteris. Rūta buvo tarsi pasislėpusi už knygos ir skaitė, o Eglė lakavo nagus; aitrus lako kvapas jau buvo persmelkęs visą kambarį.
— Na, pamaniau… — pradėjo Tomas ir akimirkai nutilo, mėgindamas savo sumanymą pateikti kuo linksmesniu balsu.