Eglė šį butą įsigijo beveik viena. Ne todėl, kad būtų iš anksto vedusi tikslią apskaitą ar norėjusi ką nors įrodyti, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Tomas tuo metu buvo ką tik pakeitęs darbą, jo atlyginimas dar nebuvo didelis, todėl didžioji pradinio įnašo dalis atiteko jai. Eglė įdėjo 7 300 eurų iš savo santaupų — pinigus, kuriuos ketverius metus kaupė dirbdama vyresniąja buhaltere statybų bendrovėje. Tomas pridėjo 800 eurų. Paskola buvo įforminta abiejų vardu, tačiau mėnesines įmokas — po 210 eurų — iš esmės mokėjo ji, nes jos pajamos buvo pastovios, o vyrui pasitaikydavo mėnesių, kai pinigų vos pakakdavo maistui. Dokumentuose butas priklausė jiems abiem, bet viduje Eglė visada žinojo: tai jos namai. Ne iš godumo. Tiesiog tokia buvo tikrovė.
Ona jų kasdienybėje atsirado iškart po vestuvių. Tiksliau, ji niekur nebuvo dingusi ir anksčiau, tik tada jos rūpestis lietė vien Tomą, o po santuokos ėmė liesti ir Eglę. Raktai nuo buto anytos rankose atsidūrė nuo pat pradžių. Tomas juos atidavė dar prieš įkurtuves — „dėl visa ko“, kaip pats paaiškino. Maža kas. Gal trūks vamzdis, kol jie bus darbe.
— Mama juk gyvena netoli, — sakydavo jis. — Dešimt minučių pėsčiomis. Patogu.
Tąkart Eglė nieko neatsakė. Apskritai pirmomis santuokos savaitėmis ji dažnai rinkdavosi tylą: stebėjo, bandė priprasti, nenorėjo kurti barnio ten, kur galbūt jo dar nebuvo. Gal Ona tiesiog tokia — nerami, globėjiška, nemokanti paleisti sūnaus. Taip juk nutinka. Eglė nusprendė pakentėti.
Ona užsukdavo įvairiausiu metu. Kartais pusę aštuonių ryto, kai Eglė dar nebūdavo spėjusi nusiprausti. Kartais vidury dienos, kai ji dirbdavo iš namų. O kartais artėjant vakarui — be skambučio, be žinutės, be jokio įspėjimo. Tiesiog trakštelėdavo spyna, ir prieškambaryje pasigirsdavo anytos balsas:
— Čia aš, neišsigąskit.
Eglė išsigąsdavo kiekvieną kartą.
Ona neateidavo šiaip pasėdėti, išgerti arbatos ar pasišnekučiuoti. Kiekvienas jos apsilankymas primindavo patikrinimą. Ji nuosekliai apeidavo butą, darinėdavo virtuvės spinteles, peržiūrėdavo šaldytuvą, perstatydavo puodus taip, kaip jai atrodė teisinga. Vieną kartą išmetė pusę kilogramo grikių, nusprendusi, kad kruopos jau pasenusios. Eglė juos buvo nupirkusi vos prieš tris dienas. Kitą sykį visus rankšluosčius iš vonios perkėlė į kitą spintą, nes, jos nuomone, būtent ten jiems buvo „tikroji vieta“.
Po kiekvieno tokio vizito Ona paskambindavo Tomui. Eglė tų pokalbių nuo pradžios iki galo negirdėdavo, bet jų turinį suprasdavo iš vyro veido, kai jis grįždavo namo.
— Mama sakė, kad po gaminimo nenuvalei viryklės.
— Mama sakė, kad vonioje vėl primėtyta daiktų.
— Mama sakė, kad tu visai nemoki susitvarkyti erdvės.
Eglė žiūrėdavo į jį ir galvodavo: ar jis pats girdi, ką kalba? Ar supranta, kaip tai skamba?
— Tomai, — kartą ramiai ištarė ji, — aš nenoriu, kad tavo mama ateidinėtų nepranešusi. Man taip nepatogu. Nemalonu. Noriu savo namuose jaustis saugi.
Tomas atsiduso taip, lyg tektų vaikui aiškinti savaime suprantamą dalyką.
— Egle, juk tai mano mama. Ji nieko blogo nenori. Ji tik bando padėti. Pakentėk truputį, pamatysi, nusiramins.
Mama nenusiramino.
Praėjo vieni metai, paskui ir antri. Apsilankymai netapo retesni. Pastabos nesiliovė. Eglė išmoko išoriškai išlikti rami — neatsikirsti, nekelti balso, neparodyti susierzinimo, — tačiau jos viduje pamažu kažkas slinko iš vietos. Kiekvieną rytą pramerkusi akis ji akimirkai sulaikydavo kvapą: ateis šiandien ar ne? Kaskart grįždama iš darbo, prie savo durų ji sulėtindavo žingsnį, svarstydama, ar namai liko tokie, kokius paliko, ar juose ir vėl buvo kažkieno svetimos rankos.