Nuosavas butas pamažu liovėsi buvęs vieta, kurioje galima ramiai atsidusti ir bent trumpam nuleisti pečius.
Lūžis įvyko paprastą antradienį. Eglė tądien užtruko darbe ir namo parsirado tik apie aštuntą vakaro. Pravėrusi duris ji sustingo: bute buvo Ona, o kartu su ja — nepažįstamas maždaug trisdešimt penkerių vyras su krepšiu. Jis sėdėjo virtuvėje prie stalo ir valgė taip laisvai, lyg čia būtų jo paties namai.
— Čia Marius, mano sūnėnas, — visiškai ramiai paaiškino Ona. — Jam dabar nėra kur apsistoti, tai leidau kelias dienas pagyventi pas jus. Vietos juk užtenka.
Eglė sustojo virtuvės tarpduryje. Marius kilstelėjo galvą, trumpai linktelėjo ir vėl palinko prie lėkštės.
— Ona, — po trumpos tylos ištarė Eglė, stengdamasi kalbėti kuo santūriau, — tai yra mūsų butas. Jūs negalite be mūsų sutikimo čia apgyvendinti kitų žmonių.
— Ai, tik nereikia, — ranka numojo anyta. — Kelios dienos, koks čia reikalas. Tomas neprieštarauja.
Vakare paaiškėjo, kad Tomas iš tiesų neprieštaravo. Tiksliau, iš anksto jis nieko nežinojo, bet sužinojęs nematė tame nieko ypatingo.
— Na, kelios dienos, Egle. Žmogui sunkus metas.
— Tomai, mūsų nebuvo namuose. Tavo mama įleido į mūsų butą žmogų nė nepaskambinusi ir nepaklaususi. Tau tai atrodo normalu?
— Marius nėra svetimas. Jis giminaitis.
— Man jis svetimas.
Kaip ir daugybę kartų iki tol, pokalbis atsirėmė į sieną. Marius jų bute praleido keturias dienas. Visą tą laiką Eglė jautėsi ne šeimininkė, o atsitiktinė viešnia savo pačios namuose.
Po šio įvykio ji paprašė Onos grąžinti raktus. Be riksmų, be priekaištų, ramiai — tiesiog paprašė.
Ona nusijuokė. Ne iš sutrikimo ir ne iš nervingumo. Ji nusijuokė taip, tarsi būtų išgirdusi kažką neįtikėtinai absurdiško.
— Tai mano sūnaus butas, — pareiškė ji. — Ateisiu čia tada, kada man reikės. Raktų neatiduosiu.
— Ona, teisiškai šis butas priklauso mums abiem. Ir aš jūsų prašau…
— Nieko tu manęs neprašysi, — nutraukė ją Ona. Jos balse nebuvo pykčio, tik nepajudinamas įsitikinimas žmogaus, kuriam net nešauna į galvą, kad kas nors gali paprieštarauti. — Tomai, pasakyk jai.
Tomas pasakė. Pasakė, kad mama teisi, kad taip buvo visada, kad Eglė pernelyg jautriai reaguoja į paprastą rūpestį.
Po to pokalbio Eglė daugiau nebemėgino nieko aiškinti. Žodžiai, kaip ji pagaliau suprato, čia neturėjo jokios galios.
Ji ėmė laukti. Ne iš bejėgiškumo — iš šalto apskaičiavimo.
Atomazga atėjo eilinį ketvirtadienį. Eglė pasiėmė laisvą dieną: nuovargis buvo susikaupęs iki kraštų, norėjosi tik pabūti namuose, tyloje, be jokių balsų ir svetimų žingsnių. Apie vidurdienį spynoje trakštelėjo raktas. Eglė tuo metu sėdėjo kambaryje su kavos puodeliu ir knyga. Iš pradžių pasigirdo žingsniai prieškambaryje, paskui — miegamajame atidaromos spintos garsas.
Ji padėjo puodelį, atsistojo ir nuėjo ten.
Ona stovėjo prie plačiai atvertos spintos ir rankose laikė paltą. Naują, tamsiai mėlyną, kurį Eglė buvo nusipirkusi vos prieš dvi savaites ir apsivilkusi tik tris kartus. Anyta jį apžiūrinėjo taip, lyg jau matuotųsi mintyse: sukinėjo pakabą, tyrinėjo apykaklę, braukė pirštais per audinį.
— Ona, — tarė Eglė nuo durų.
Anyta nė krustelėjo iš netikėtumo. Ji atsisuko visiškai ramiai.
— A, tu namie. Nežinojau, — pasakė ji ir, linktelėjusi į paltą, pridūrė: — Nieko tokio, jeigu pasiimsiu? Man kaip tik reikia, o tu juk turi tiek daug drabužių.
— Nelieskite mano daiktų.
Eglė kelias sekundes žiūrėjo į ją nejudėdama. Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.
Ona išvažiavo po pusvalandžio. Paltas liko kabėti spintoje. Tačiau po tos dienos Eglės viduje viskas galutinai susidėliojo į vietas — aiškiai, tvirtai ir be jokios galimybės tai persvarstyti.