Jokių naujų svarstymų ji sau nebeleido. Jokie aiškinimaisi, prašymai ar dar vienas „ramus pokalbis“ nebūtų pakeitę esmės. Tomas nesikeis. Ona pati nesustos.
Kitą rytą Eglė paskambino spynų meistrui.
Vyras atvažiavo apie pietus. Užtruko mažiau nei valandą — gal keturiasdešimt minučių. Kai jis išėjo, duryse blizgėjo dvi naujos spynos: tvirtos, brangios, patikimos. Eglė akimirką palaikė delne naujus raktus — du komplektus, abu priklausančius tik jai, — tada įsidėjo juos į rankinę.
Tą dieną Tomas užtruko darbe. Ona pasirodė pusę septynių vakaro — Eglė ją pamatė pro durų akutę. Anyta atėjo ne viena: šalia jos stovėjo Marius, nusiteikęs taip, lyg būtų pašauktas į pagalbą spręsti rimto reikalo.
Pasigirdo į spyną kišamo rakto garsas. Tyla. Antras bandymas. Tuomet Onos balsas — iš pradžių sutrikęs, paskui vis labiau kylantis:
— Kas čia dabar… Mariau, pažiūrėk. Raktas netinka.
Eglė stovėjo prieškambaryje, kitoje durų pusėje, ir nė nekrustelėjo.
— Egle! — Ona ėmė daužyti į duris. — Tuoj pat atidaryk! Kas čia per išsidirbinėjimai?
Eglė atrakino duris.
Ona stovėjo ant slenksčio paraudusiais skruostais, kumštyje suspaudusi senus raktus.
— Tu pakeitei spynas?! Nieko nepasakiusi?! Kaip tu drįsai?!
— Drįsau, — ramiai atsakė Eglė.
Tai buvo pasakyta paprastai, be jokio pakelto tono. Tame žodyje nebuvo nei pykčio, nei pergalės jausmo. Tik tylus žmogaus tvirtumas, kai sprendimas jau priimtas ir nuo jo nebesitraukiama.
— Ar tu bent suvoki, ką padarei?! — Ona žengė į priekį, tačiau Eglė neatsitraukė nė per žingsnį. — Čia mano sūnaus butas! Tu neturi teisės!
— Tai ir mano namai. Ir nuo šiol į juos be mano leidimo niekas neįeis.
Marius, stovėjęs Onai už nugaros, sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Atrakink, — tarė jis tokiu tonu, lyg klausimas jau būtų išspręstas. — Arba kviesiu policiją.
— Kvieskite, — atsakė Eglė. — Galėsite paaiškinti, kodėl bandėte patekti į svetimą butą su raktais, kurių jums niekas nedavė.
Šie žodžiai Marių pristabdė. Jis žvilgtelėjo į Oną. O ši vėl prabilo — garsiai, taip, kad tikriausiai girdėtų ir už kaimyninių durų jau sustingę kaimynai. Ji kalbėjo apie buto užgrobimą, apie marčią, varančią iš namų vyro giminę, apie Tomą, kuris, esą, nė nenutuokia, ką daro jo žmona.
Tomas atsirado po kokių dvidešimties minučių. Matyt, atlėkė iškart po motinos skambučio — įraudęs, susijaudinęs, dar nespėjęs nusiraminti.
— Egle, kas čia vyksta? — Jis pažvelgė į motiną, paskui į žmoną. — Kodėl pakeitei spynas?
— Todėl, kad kitaip nebeturėjau kaip užrakinti savo namų.
— Ji išprotėjo! — įsiterpė Ona. — Tomai, pasakyk jai! Tegul grąžina raktus!
Tomas įėjo į butą ir sustojo prieškambario viduryje. Eglė žiūrėjo į jį ir matė tą patį vaizdą, kurį regėjo jau trejus metus: žmogų, blaškomą tarp dviejų krantų, bet taip ir nesugebantį pasirinkti nė vieno.
— Mama teisi, — galiausiai ištarė jis. Jo balse buvo kažkas panašaus į kaltę, tik Eglė nebesuprato, kam ji skirta — motinai ar žmonai. — Reikėjo bent perspėti. Duok raktus, mes viską normaliai aptarsime.
— Nebėra ką aptarti, Tomai.
— Egle…
— Trejus metus kalbėjau. Trejus metus aiškinau. Ir per tuos trejus metus nepasikeitė niekas.
Tomas sukando dantis. Iš koridoriaus Ona vėl kažką šaukė, bet Eglė jos jau nebegirdėjo.
— Tuomet aš tau keliu sąlygą, — pasakė Tomas, ir jo balsas tapo kietesnis. — Arba grąžini raktus, arba… nežinau, kas tada bus su mūsų šeima. Supranti, apie ką kalbu?
Eglė įsižiūrėjo į jį labai atidžiai. Kadaise tokie žodžiai, ko gero, būtų privertę ją nusileisti. Tačiau dabar ji matė tik žmogų, kuris pagaliau iki galo parodė, kieno pusę renkasi.