Šį butą Eglė įsigijo beveik savo jėgomis. Ji specialiai niekada to neskaičiavo ir niekam neprikišo, tiesiog aplinkybės susidėliojo būtent taip. Tuo metu Tomas kaip tik buvo pakeitęs darbą, jo atlyginimas dar buvo menkas, todėl didžioji pradinio įnašo dalis atgulė ant jos pečių. Iš ketverius metus kauptų santaupų Eglė įnešė septynis tūkstančius tris šimtus eurų — pinigus, kuriuos buvo susitaupiusi dirbdama vyresniąja buhaltere statybų įmonėje. Tomas pridėjo aštuonis šimtus. Būsto paskolą jie pasiėmė abiejų vardu, tačiau mėnesines įmokas — po maždaug du šimtus dešimt eurų — realiai mokėjo ji. Jos pajamos buvo pastovios, o vyrui pasitaikydavo mėnesių, kai pinigų vos užtekdavo maistui. Dokumentuose butas priklausė jiems abiem, bet širdies gilumoje Eglė visada žinojo: tai jos namai. Ne dėl gobšumo. Tiesiog toks buvo faktas.
Ona jų gyvenime atsirado iš karto po vestuvių. Tiksliau, ji niekur nebuvo dingusi ir iki jų — anksčiau tai lietė tik Tomą, o dabar pradėjo liesti ir Eglę. Raktus nuo buto anyta turėjo nuo pat pradžių. Tomas jai juos atidavė dar prieš įkurtuves, aiškindamas, kad taip ramiau. Maža kas gali nutikti. O jei vamzdis trūktų, kol jų nėra namuose?
— Mama juk gyvena netoli, — sakydavo jis. — Dešimt minučių pėsčiomis. Patogu.
Tąkart Eglė nieko neatsakė. Pirmosiomis bendro gyvenimo savaitėmis ji apskritai dažniau tylėjo negu kalbėjo: stebėjo, bandė prisitaikyti, nenorėjo kelti ginčų ten, kur galbūt jų ir nereikėjo. Gal Ona tiesiog tokia — nerami, rūpestinga, nemokanti paleisti sūnaus iš savo rankų. Taip juk pasitaiko. Eglė nusprendė pakentėti.
Ona užeidavo kada panorėjusi. Kartais pasirodydavo pusę aštuonių ryto, kai Eglė dar nebūdavo spėjusi net nusiprausti. Kartais — vidury dienos, kai ji dirbdavo iš namų. O kartais priartėdavo vakaras, spynoje trakštelėdavo raktas ir prieškambaryje pasigirsdavo anytos balsas:
— Čia aš, neišsigąskit.
Tačiau Eglė išsigąsdavo kiekvieną sykį.
Ona niekada neužeidavo šiaip sau — ramiai pasėdėti, išgerti arbatos ar pasikalbėti. Kiekvienas jos apsilankymas primindavo patikrinimą. Ji nuosekliai apeidavo kambarius, virtuvėje atidarinėdavo spinteles, apžiūrėdavo šaldytuvo turinį, perstatydavo puodus taip, kaip jai atrodė teisinga. Kartą išmetė pusę kilogramo grikių, nes nusprendė, kad kruopos pasenusios. Eglė juos buvo nupirkusi vos prieš tris dienas. Kitą kartą visi vonios rankšluosčiai buvo perkelti į kitą spintą — vien todėl, kad, Onos manymu, būtent ten jiems buvo tinkamesnė vieta.
Po tokių apsilankymų Ona paprastai paskambindavo Tomui. Eglė tų pokalbių nuo pradžios iki pabaigos negirdėdavo, bet jų esmę lengvai suprasdavo iš vyro veido, kai šis grįždavo namo.
— Mama sakė, kad po gaminimo nenuvalei viryklės.
— Mama minėjo, jog vonioje vėl viskas išmėtyta.
— Mama sako, kad tu visai nemoki susitvarkyti erdvės.
Eglė žiūrėdavo į jį ir mintyse klausdavo savęs: ar jis bent girdi, ką kalba? Ar suvokia, kaip tai skamba?
— Tomai, — vieną dieną ji ištarė ramiai, stengdamasi nepakelti balso, — aš nenoriu, kad tavo mama ateitų nepranešusi. Man taip nepatogu. Man nemalonu. Savo namuose noriu jaustis saugi.
Tomas atsiduso taip, lyg aiškintų savaime suprantamą dalyką mažam vaikui.
— Egle, juk čia mama. Ji tikrai ne iš blogos valios. Ji paprasčiausiai nori padėti. Pakentėk truputį — ji nurims.
Bet mama nenurimo.
Praėjo vieni metai, paskui ir antri. Apsilankymai netapo retesni. Pastabų taip pat nesumažėjo. Eglė išmoko išoriškai reaguoti santūriai — neatsikirsti, nekelti balso, neparodyti, kaip stipriai ją tai žeidžia. Tačiau viduje pamažu kažkas kito. Kiekvieną rytą pramerkusi akis ji akimirkai sulaikydavo kvėpavimą ir pagalvodavo: ateis šiandien ar ne? Net grįžimas namo jai virto ne poilsiu, o naujos įtampos pradžia.