Pareidama iš darbo ji nejučia sulėtindavo žingsnį prie savo durų: ar viduje viskas taip, kaip paliko, ar ir vėl kažkas čia buvo įėjęs?
Nuosavas butas pamažu liovėsi buvęs vieta, kurioje galima atsipalaiduoti ir ramiai iškvėpti.
Lūžis įvyko vieną paprastą antradienį. Eglė tą dieną užtruko darbe ilgiau nei įprastai, namo grįžo apie aštuntą vakaro — ir svetainės pusėje išgirdo balsus. Įėjusi pamatė Oną, o virtuvėje, prie stalo, sėdėjo jai nepažįstamas maždaug trisdešimt penkerių metų vyras su kelioniniu krepšiu šalia. Jis valgė visiškai ramiai, lyg būtų senas šių namų gyventojas.
— Čia Mantas, mano sūnėnas, — nė kiek nesutrikusi paaiškino Ona. — Jam kol kas nėra kur apsistoti, tai leidau kelias dienas pagyventi pas jus. Vietos juk užtenka.
Eglė sustingo virtuvės tarpduryje. Mantas trumpam pakėlė akis, linktelėjo jai ir vėl palinko prie lėkštės.
— Ona, — po nedidelės pauzės prabilo Eglė, stengdamasi kalbėti kuo ramiau, — tai mūsų butas. Jūs negalite be mūsų sutikimo čia apgyvendinti žmonių.
— Ai, tik nereikia, — numojo ranka anyta. — Vos porai dienų, koks čia reikalas. Tomas neprieštarauja.
Vakare paaiškėjo, kad Tomas iš tiesų neprieštarauja. Tiksliau, iš anksto jis apie tai nieko nežinojo, tačiau sužinojęs nematė jokios problemos.
— Na kelios dienos, Egle. Žmogui sunkus metas.
— Tomai, mūsų nebuvo namuose. Tavo mama įleido į mūsų butą svetimą vyrą, net nepaskambinusi ir nepaklaususi. Tau tai atrodo normalu?
— Mantas nėra svetimas. Jis giminaitis.
— Man jis svetimas.
Kaip ir daugybę kartų anksčiau, pokalbis atsitrenkė į sieną. Mantas pasiliko keturioms dienoms. Visą tą laiką Eglė savo pačios namuose jautėsi taip, tarsi būtų tik laikinai priimta viešnia.
Jam išvykus, Eglė paprašė Onos grąžinti raktus. Be riksmų, be priekaištų lavinos — tiesiog paprašė.
Ona nusijuokė. Ne iš nejaukumo ir ne bandydama nuslėpti sutrikimą. Ji nuoširdžiai nusikvatojo taip, lyg būtų išgirdusi visišką nesąmonę.
— Tai mano sūnaus butas, — pareiškė anyta. — Ir aš čia ateisiu tada, kada norėsiu. Raktų neatiduosiu.
— Ona, teisiškai šis butas priklauso mums abiem. Todėl aš jūsų prašau…
— Nieko tu čia neprašysi, — pertraukė ją Ona. Jos balse nebuvo pykčio, tik geležinis įsitikinimas žmogaus, kuris net neįsivaizduoja, kad jam gali būti prieštaraujama. — Tomai, pasakyk jai.
Tomas ir pasakė. Kad mama teisi. Kad taip buvo visada. Kad Eglė pernelyg jautriai reaguoja į paprastą rūpestį.
Po šito pokalbio Eglė liovėsi aiškinti. Žodžiai, kaip ji pagaliau suprato, čia nebeturėjo jokios galios.
Ji pradėjo laukti. Ne iš silpnumo — iš šalto apskaičiavimo.
Viskas išsisprendė eilinį ketvirtadienį. Eglė pasiėmė laisvą dieną: nuovargis buvo susikaupęs iki kraštų, norėjosi tik pabūti namuose, tyloje. Apie vidurdienį spynoje trakštelėjo raktas. Eglė tuo metu sėdėjo kambaryje su kavos puodeliu ir knyga. Iš prieškambario pasigirdo žingsniai, paskui — miegamajame atidaromos spintos garsas.
Ji padėjo puodelį ir nuėjo pažiūrėti.
Ona stovėjo prie pravertos spintos, rankose laikydama paltą. Naują, tamsiai mėlyną, kurį Eglė buvo nusipirkusi vos prieš dvi savaites ir užsivilkusi tik tris kartus. Anyta apžiūrinėjo jį taip, lyg jau matuotųsi mintyse: sukinėjo pakabą, pirštais perbraukė per apykaklę, įvertino audinį.
— Ona, — tarė Eglė nuo durų.
Anyta nė nekrūptelėjo. Tik ramiai atsisuko.
— A, tu namie. Nežinojau. — Tada linktelėjo į paltą. — Nieko tokio, jei pasiimsiu? Man kaip tik reikia, o tu juk turi tiek drabužių.
— Nelieskite mano daiktų.
Eglė dar kelias sekundes žiūrėjo į ją. Paskui apsisuko ir išėjo iš kambario.
Ona išvažiavo maždaug po pusvalandžio. Paltas liko kabėti spintoje. Tačiau po tos dienos Eglės viduje kažkas galutinai atsistojo į savo vietą — aiškiai, tvirtai ir be jokios galimybės dar kartą viską permąstyti.