Jokie pokalbiai jau nebūtų nieko pakeitę. Tomas nepasikeis. Ona pati nesustos.
Kitą rytą Eglė paskambino meistrui.
Jis atvyko apie pietus. Užtruko maždaug keturiasdešimt minučių. Kai durys jam už nugaros užsidarė, jose jau buvo įstatytos dvi naujos spynos — tvirtos, brangios, tokios, kuriomis galima pasitikėti. Eglė kurį laiką laikė delne naujus raktus: du komplektus, abu priklausančius jai. Paskui įsidėjo juos į rankinę.
Tą dieną Tomas darbe užtruko ilgiau. Ona pasirodė pusę septynių — Eglė ją pamatė pro durų akutę. Anyta atėjo ne viena. Šalia stovėjo Mantas, nutaisęs tokį veidą, lyg būtų atvykęs kaip pastiprinimas.
Pasigirdo, kaip raktas slysta į spyną. Tyla. Dar vienas bandymas. Tada Onos balsas — iš pradžių sutrikęs, vėliau vis garsėjantis:
— Kas per… Mantai, pažiūrėk. Raktas netinka.
Eglė stovėjo koridoriuje, kitoje durų pusėje, ir nė krustelėjo.
— Egle! — Ona ėmė daužyti į duris kumščiu. — Tuoj pat atidaryk! Kas čia darosi?
Eglė atrakino duris.
Ona stovėjo ant slenksčio paraudusiais skruostais, suspaudusi raktus kumštyje.
— Pakeitei spynas?! Nieko nepasakiusi?! Kaip tu išdrįsai?!
— Išdrįsau, — ramiai atsakė Eglė.
Trumpai. Be jokio balso pakėlimo. Tame žodyje nebuvo nei pykčio, nei pergalės skonio — tik tylus žmogaus, priėmusio sprendimą ir neketinančio nuo jo trauktis, tvirtumas.
— Tu bent suvoki, ką padarei?! — Ona žengė pirmyn, bet Eglė nepasitraukė nė per žingsnį. — Čia mano sūnaus butas! Tu neturi jokios teisės!
— Tai ir mano namai. Ir į mano namus daugiau niekas neįeis be mano leidimo.
Už Onos nugaros Mantas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Atidaryk, — tarė jis tonu, kuris neleido tikėtis jokių diskusijų. — Kitaip kviesiu policiją.
— Kvieskite, — atsakė Eglė. — Ir paaiškinkite, kad atėjote į svetimus namus su raktais, kurių jums niekas nedavė.
Šie žodžiai Mantą akivaizdžiai pristabdė. Jis pažvelgė į Oną, o ši vėl pratrūko kalbėti. Garsiai, taip, kad girdėtų kaimynai, kurie, be abejo, jau stovėjo priglaudę ausis prie savo durų. Ji pasakojo apie buto užgrobimą, apie marčią, kuri veja lauk šeimą, apie tai, kad Tomas nė neįtaria, ką išdarinėja jo žmona.
Tomas atsirado po dvidešimties minučių. Akivaizdu, kad atskubėjo po motinos skambučio — veidas įkaitęs, kvėpavimas nelygus.
— Egle, kas čia vyksta? — Jis žvilgtelėjo į motiną, paskui į žmoną. — Kodėl pakeitei spynas?
— Nes nebeturėjau kito būdo užrakinti savo namų durų.
— Ji iš proto išsikraustė! — įsiterpė Ona. — Tomai, pasakyk jai! Tegul grąžina raktus!
Tomas įėjo į butą ir sustojo viduryje prieškambario. Eglė žiūrėjo į jį ir matė tą patį, ką matė visus trejus metus: žmogų, besiblaškantį tarp dviejų krantų ir taip ir nesugebantį pasirinkti nė vieno.
— Mama teisi, — galiausiai ištarė jis, ir jo balse buvo kažkas beveik kaltinančiai kaltas — tik Eglė jau nebesuprato, prieš ką jis jaučiasi kaltas: prieš motiną ar prieš žmoną. — Reikėjo bent įspėti. Duok raktus, pasikalbėsime normaliai.
— Nebėra apie ką kalbėtis, Tomai.
— Egle.
— Trejus metus kalbėjausi. Trejus metus aiškinau. Niekas nepasikeitė.
Tomas sukando dantis. Iš laiptinės vis dar sklido Onos balsas, bet Eglė jo jau nebeklausė.
— Tada aš tau keliu sąlygą, — pasakė Tomas, ir jo tonas tapo kietesnis. — Arba grąžini raktus, arba… aš nebežinau, kas bus su mūsų šeima. Supranti, ką turiu galvoje?
Eglė įdėmiai į jį pažvelgė. Kadaise tokie žodžiai tikriausiai būtų privertę ją atsitraukti. Tačiau dabar ji pamatė tik žmogų, kuris ką tik galutinai parodė, kieno pusėje stovi. Ir kaip tik tą akimirką jai pasidarė visiškai aišku, kad kelio atgal nebėra.