Prie buto durų ji nejučia sulėtindavo žingsnį ir įsiklausydavo į tylą: ar viskas liko taip, kaip paliko ryte, ar čia vėl buvo kažkieno rankos?
Namai, kurie turėjo būti vieta atsikvėpti, pamažu virto erdve, kurioje Eglė nebesijautė saugi.
Lūžis įvyko vieną paprastą antradienį. Tą dieną ji užtruko darbe ir grįžo tik apie aštuntą vakaro. Vos įėjusi į butą, sustingo: virtuvėje sėdėjo Ona, o šalia jos — nepažįstamas maždaug trisdešimt penkerių vyras su kelioniniu krepšiu. Jis ramiai valgė, lyg būtų čia gyvenęs nuo seno.
— Čia Marius, mano sūnėnas, — visiškai nesutrikusi paaiškino Ona. — Jam dabar nėra kur apsistoti, tai pasakiau, kad kelias dienas gali pabūti pas jus. Vietos juk turite.
Eglė liko stovėti virtuvės tarpduryje. Marius pakėlė akis, trumpai linktelėjo ir vėl palinko prie lėkštės.
— Ona, — po kelių sekundžių tylos prabilo Eglė, stengdamasi kalbėti kuo ramiau, — tai yra mūsų butas. Jūs negalite apgyvendinti čia žmonių neatsiklaususi mūsų.
— Ai, baik jau, — ranka mostelėjo anyta. — Tik porai dienų. Koks čia reikalas. Tomas neprieštarauja.
Vakare paaiškėjo, kad Tomas iš tiesų neprieštaravo. Tiksliau, iš anksto apie tai nieko nežinojo, bet sužinojęs nematė jokios problemos.
— Egle, na kelios dienos. Žmogus pateko į keblią padėtį.
— Tomai, mūsų nebuvo namuose. Tavo mama įleido į mūsų butą svetimą vyrą nė nepaskambinusi. Tau tai atrodo normalu?
— Marius nėra svetimas. Jis giminaitis.
— Man jis svetimas.
Kaip ir daugybę kartų anksčiau, pokalbis atsitrenkė į sieną. Marius pas juos išbuvo keturias dienas. Visą tą laiką Eglė vaikščiojo po savo pačios namus taip, lyg būtų trumpam užsukusi viešnia.
Kai jis pagaliau išėjo, Eglė paprašė Onos grąžinti raktus. Be riksmų, be priekaištų, be scenos. Tiesiog pasakė, kad taip daugiau negali būti.
Ona nusijuokė. Ne nejaukiai, ne sutrikusi, o atvirai, lyg būtų išgirdusi kažką visiškai absurdiško.
— Čia mano sūnaus butas, — pareiškė ji. — Aš ateisiu tada, kada man reikės. Raktų neatiduosiu.
— Ona, teisiškai šis butas priklauso mums abiem, — Eglė dar bandė laikytis santūriai. — Todėl prašau jūsų…
— Nieko tu čia neprašysi, — pertraukė ją Ona. Jos balse nebuvo pykčio, tik tvirtas įsitikinimas žmogaus, kuris net neįsivaizduoja, kad jam kas nors galėtų prieštarauti. — Tomai, pasakyk jai.
Tomas ir pasakė. Kad mama teisi. Kad taip visada buvo. Kad Eglė per jautriai priima paprastą rūpestį.
Po šio pokalbio Eglė liovėsi aiškinti. Žodžiai, regis, čia nebeturėjo jokios galios.
Ji pradėjo laukti. Ne todėl, kad būtų pasidavusi. Ji tiesiog suprato, jog reikia veikti tiksliai.
Atomazga atėjo eilinį ketvirtadienį. Eglė pasiėmė laisvą dieną — nuovargis buvo susikaupęs iki kraštų, norėjosi bent kelias valandas pabūti tyloje. Apie vidurdienį spynoje trakštelėjo raktas. Ji sėdėjo kambaryje su kavos puodeliu ir knyga ant kelių. Iš pradžių pasigirdo žingsniai prieškambaryje, paskui — atidaromos miegamojo spintos garsas.
Eglė padėjo puodelį ir nuėjo pažiūrėti.
Ona stovėjo prie plačiai atvertos spintos, rankose laikydama paltą. Naują, tamsiai mėlyną, kurį Eglė buvo nusipirkusi vos prieš dvi savaites ir spėjusi apsivilkti tik tris kartus. Anyta vartė jį ant pakabos, apžiūrinėjo apykaklę, braukė per audinį pirštais — taip, tarsi mintyse jau matuotųsi.
— Ona, — tarė Eglė nuo durų.
Anyta nė krūptelėjo. Tik ramiai atsisuko.
— A, tu namie. Nežinojau, — pasakė ji ir, kilstelėjusi paltą, pridūrė: — Nieko tokio, jei pasiimsiu? Man kaip tik reikia, o tu juk turi tiek drabužių.
— Nelieskite mano daiktų.
Eglė kelias akimirkas žiūrėjo į ją nejudėdama. Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.
Ona išvažiavo po pusvalandžio. Paltas liko kabėti spintoje. Tačiau po tos dienos Eglės viduje kažkas galutinai susidėliojo į vietas — aiškiai, tvirtai ir be jokios galimybės persvarstyti.