Keista, bet tą akimirką jai pasidarė net lengviau negu per visus tuos trejus metus, praleistus nežinioje.
— Suprantu, — ramiai ištarė ji. — Eik pas mamą, Tomai.
— Ką?
— Kalbu visiškai rimtai. Eik. Daiktus susirinksi rytoj, kai atvėsi. Raktus paliksiu pas kaimynę.
Tomas žiūrėjo į ją taip, lyg dar tikėtųsi, kad ji tuoj nusijuoks, suminkštės arba pasakys, jog tik pajuokavo. Tačiau Eglė nenusijuokė.
— Tu nesuvoki, ką dabar darai, — tyliai pasakė jis.
— Suvokiu kuo puikiausiai.
Koridoriuje Ona pergalingu tonu pareiškė, kad ji visada žinojusi: ši moteris neturi nei širdies, nei proto. Marius kažką pritariamai sumurmėjo. Tomas dar kurį laiką stovėjo nejudėdamas, paskui paėmė striukę ir išėjo. Eglė uždarė duris. Naujasis užraktas spragtelėjo aiškiai ir sausai.
Ji nuėjo į virtuvę, užkaitė virdulį ir atsisėdo prie lango. Už stiklo miestas jau buvo paskendęs tamsoje.
Savo daiktų Tomas atėjo po dviejų dienų — ryte, kai Eglė buvo darbe. Pasiėmė drabužius, nešiojamąjį kompiuterį, kelis dokumentus. Ant virtuvės stalo paliko raktus — tuos naujus, kuriuos Eglė buvo perdavusi kaimynei. Šalia gulėjo trumpas raštelis: jis parašė, kad jam reikia laiko viską apgalvoti. Eglė perskaitė, tvarkingai sulankstė lapelį ir įdėjo į stalčių.
Laiko turėjo ir ji. Tik jos mintys jau dėliojosi kitaip — be panikos, be verkšlenimo, be desperatiško noro kažką išgelbėti. Buvo likęs blaivus aiškumas, kuris ateina tada, kai pagaliau priimi sprendimą, ilgai stumtą į šalį.
Pas teisininkę ji nuėjo po savaitės. Ne iš skubėjimo. Jai tiesiog reikėjo žinoti, kaip viskas veikia ir kokios jos galimybės. Teisininkė pasirodė esanti vyresnio amžiaus moteris, tiesia laikysena ir įpročiu kalbėti trumpai, be nereikalingų pagražinimų. Eglė papasakojo visą situaciją. Moteris išklausė, keliose vietose pasižymėjo pastabas ir paklausė, ar yra dokumentai, susiję su pradiniu įnašu ir būsto paskolos mokėjimais.
Dokumentai buvo. Eglė saugojo viską: banko išrašus, kvitus, pirkimo dokumentus, sutartis, pažymas. Ketveri metai darbo statybų įmonės buhalterijoje nepraėjo veltui — įprotis viską rūšiuoti ir kaupti dabar tapo jos stiprybe.
Teisininkė peržvelgė popierius, pakėlė akis ir pasakė:
— Jūsų padėtis gana tvirta.
Toliau viskas judėjo sava vaga. Lėtai, formaliai, per teismą, per vertinimus, per neišvengiamus Tomo bandymus „susitarti gražiuoju“, tik, žinoma, pagal jam palankias sąlygas. Eglė į susitikimus eidavo, klausydavosi, tačiau atsakydavo trumpai ir be emocijų. Kartą paskambino Ona ir pareiškė, kad Eglė dar gailėsis, nes likimas tokių dalykų nepamiršta. Eglė atsakė, kad jos nuomonę užsirašys, ir mandagiai atsisveikino.
Byla teisme buvo nagrinėjama tris mėnesius. Eglė pateikė visą surinktą medžiagą: buto pirkimo dokumentus, pažymas apie jos asmeninių santaupų kilmę, būsto paskolos mokėjimų istoriją, iš kurios aiškiai matėsi, kad didžiąją dalį įmokų dengė būtent ji. Tomas mėgino ginčyti dalių paskirstymą, bet jo advokatas galėjo remtis tik tuo, kas buvo realiai įrodyta. O to buvo nedaug.
Teismo sprendimu Eglei buvo pripažintos dvi trečiosios buto. Tomui paskirta piniginė kompensacija, atitinkanti jo faktinį indėlį. Ona negavo nieko, nes jokių teisių į šį būstą niekada ir neturėjo. Tiesiog anksčiau niekas nepasivargino jai to aiškiai priminti.
Apie sprendimą Eglė sužinojo paprastą darbo dieną, per pietų pertrauką. Perskaitė teisininkės žinutę, užrakino telefono ekraną ir ramiai pabaigė valgyti sriubą.
Praėjus mėnesiui po visų formalumų sutvarkymo, ji nupirko fikusui naują vazoną. Didelį, keramikinį, šiltos terakotos spalvos. Atsargiai persodino augalą ir pastatė į tą pačią vietą prie lango. Pirmosiomis dienomis fikusas buvo kiek nuleipęs — taip dažnai nutinka po persodinimo, — bet netrukus atsitiesė ir vėl ėmė stiebtis į šviesą.
Rytais Eglė žiūrėdavo į jį, laikydama rankose puodelį kavos, ir galvodavo, kad, ko gero, jam jau seniai reikėjo daugiau erdvės. Tiesiog iki šiol niekas jo nepersodino.